Tėvas. Vyras. Vaikas

Akmenės krašto ambasadoriai.

Savas kraštas dažnam išvykusiam lieka šiltu ir maloniu prisiminimu. It vaikiška prisiminimų antklodė – sudėvėta, bet maloni, dvelkianti artumu, tarpusavio šiluma. Apie tai ir kitką pokalbis su kraštiečiu, fotografu, menininku, verslininku Kęstučiu FEDIRKA, žinomu ir garsiu žmogumi.

Ramūnas ŽIMANTAS

Kaip pats save pristatytum?

Ilgą laiką man atrodė, kad save reikia pristatyti „teisingai“ – vardu, pavarde, veikla. Skirtingais gyvenimo etapais aš taip ir dariau. Buvau prekybininkas, geras pardavėjas. Vėliau – fotografas, leidęs fotoalbumus apie Lietuvą iš paukščio skrydžio, paskui sakiau, kad esu menininkas. Buvo etapas, kai save pristatydavau kaip jogos mokytoją, kvėpavimo technikų instruktorių, regresinės hipnozės specialistą.

Šiandien pastebiu, kad visi tie pavadinimai buvo laikini. Nei blogi, nei klaidingi – tiesiog laikini. Gyvenimas keičiasi greičiau nei etiketės, kurias bandžiau sau priklijuoti. Dabar man vis sunkiau atsakyti į klausimą „kas tu esi?“ vienu žodžiu ar pareigų pavadinimu. Ir, tiesą sakant, aš dėl to nebesijaudinu. Šiandien save matau paprasčiau – kaip žmogų. Kaip trijų vaikų tėvą. Kaip vyrą. Kaip mamos vaiką. Be titulų ir be bandymo tilpti į vieną apibrėžimą.

Smalsu apie Lietuvos iš paukščio skrydžio projektą. Tai buvo unikali idėja, išpildymas… Ar nebebuvo minčių jos plėtoti, tarkim, apie atskirus regionus, miestus?

Tas projektas buvo išaugęs tikrai plačiai. Be bendrų fotoalbumų apie Lietuvą, leidau atskirus albumus apie Šilutės kraštą, Latvijoje – Jūrmalą. Buvo ir tolimesnių tarptautinių darbų – fotoalbumas Barselonoje, knyga apie nardymą Raudonojoje jūroje Egipte. Projektų buvo daug, jie džiugino, maitino smalsumą, bet kartu ir labai aiškiai parodė, kad kiekviena veikla turi savo ciklą.

Yra toks posakis apie septynerius metus – kai veikla, kuri kažkada labai įkvepia, ilgainiui natūraliai nusėda. Pernai dar išleidau ir išpardaviau keletą tūkstančių albumų, ir šiandien jaučiu, kad šis etapas mano gyvenime yra uždarytas.

Regresinė hipnozė. Dar mistiškesnis ir daug vidaus jėgų reikalaujantis sumanymas…

Šiandien regresinę hipnozę matau kaip proto žaidimą – bandymą pažinti, perprasti ir net pergudrauti patį save…

Nuotrauka iš Kęstučio Fedirkos archyvo. Kęstutis ir žmona Aurelija

Visas interviu su Kęstučiu sausio 30 d. numeryje