Tolimi keliai iš Klaišių

Janinos Karvelytės-Damalakienės prisiminimų apie tėvą, Klaišių ūkininką Vincą Karvelį ir jo šeimą, fragmentai. Iš buvusios Mažeikių apskrities tremtinių ir politinių kalinių prisiminimų rinkinio “Kur Venta banguoja, kur Ursulas šniokščia”.

Vincas Karvelis 1890 – 1967, Ona Kanaukaitė-Karvelienė, žmona, Vincas Karvelis – sūnus, Janina Karvelytė-Damalakienė – duktė.

Tėvelis gimė 1890 m. Jiestrakio km., Prienų valsčiuje, ūkininko šeimoje. Turėjo 20 ha žemės. Tėvai augino 3 sūnus. Visi dirbo ūkio darbus. Prasidėjus 1914 m. karui, mano tėtį ir jo brolį Motiejų paėmė į caro kariuomenę. Prasidėjus perversmui Rusijoje, buvo nuverstas caras Nikolajus. Tuo metu kareiviai išsibėgiojo.

Mano mama Ona Kanaukaitė gimusi 1890 m. Alytaus apskrityje, Ūdrijos kaime, ūkininko šeimoje. Turėjo brolį Antaną, kuris taip pat buvo paimtas į caro kariuomenę. Mano mamos mama mirė anksti, tada tėvas vedė antrą kartą. 1915 m. caro kazokai iš Lietuvos varė žmones  su savo arkliais ir manta į Rusiją. Buvo išvaryta mano mama su pamote. Jos pasiekė Vitebsko sritį, kur apsistojo dideliame dvare ir dirbo įvairius lauko darbus. Ten buvo daug lietuvių. Kai buvo nuverstas caras, brolis Antanas grįžo pas seserį ir pamotę.

Ten atvyko ir Vincas Karvelis, nes toje vietoje gyveno jo giminės. Taip mano mama Onutė Kanaukaitė susipažino su Vincu Karveliu, už kurio 1916 m. ir ištekėjo. Tuokėsi Vitebske, nes ten buvo katalikų bažnyčia. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą.  1919 m. gimė sūnus Alfonsas, o 1923 m. gimė antras sūnus Albinas. Tėvas savo tėviškę paliko vyresniam broliui Motiejui. Todėl mano tėtis su savo šeima persikėlė į Žemaitiją, kur nusipirko dvaro centrą  su 75 ha žemės Klaišių kaime.

1932 m. gimiau aš, Janina, o 1933 m. gimė mano brolis Vincas. Abu tėvai buvo sumanūs ūkininkai, gyveno neblogai. Alfonsas ir Albinas mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1939 m. aš kitame kaime pradėjau lankyti Baublių pradinę mokyklą.

Vaikystė buvo linksma, nes daug vaikų augo kaime, su jais eidavome į mokyklą. Kelias iki mokyklos buvo tarsi smagus pasivaikščiojimas, nes visi vaikai eidavome pėsti. Tačiau laimingos ir linksmos dienos tęsėsi neilgai, nes rusai užgrobė brangią Lietuvėlę. Pasibaigė linksmos vaikystės dienos ir artinosi pati  baisiausia diena žmonių gyvenime, pranašaudama mūsų tautai tragišką likimą.

Išaušo 1941 m. birželio 14-osios rytas, o naktis paslėpė visus juodus darbus, išdavikus ir okupantus. Visoj Lietuvoj prasidėjo nekaltų žmonių trėmimai.

Daugiau šeštadienio, rugsėjo 28 d., VIENYBĖJE