Vaikui žaidimas – suaugusiam darbas

Būsimą darbą  galima sužaisti ankstyvoje vaikystėje. Gal likimas išties žino, kam, kokį kelią, kad šis būtų ilgas ir sėkmingas, parinkti? Gal kai kurie žmonės  turi stiprią nuojautą, kuriuo keliu sukti… Akmenės gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriaus „Gintarėlis“ auklėtoja metodininkė Leta NUMSĖDIENĖ „vaikų auklėjimą“ žaidė nuo mažų dienų. Ir šį darbą dirba jau trečią dešimtmetį. Dirba nuoširdžiai, mėgaudamasi tuo, ką daro. Tai ypatinga dovana – būti savo vietoje ir tuo džiaugtis. Auklėtoja metodininkė apdovanota mero padėka.

Leta Numsėdienė  gimė, užaugo ir mokėsi Naujojoje Akmenėje. Labiausiai patinkantis žaidimas buvo mokyti kiemo vaikus. Na, ko gero, tuos, kurie pasiduodavo mokomi… „Mokiniai“ būriuodavosi daugiabučio namo laiptinėje ir darydavo tai, ką „mokytoja“ liepia. „Visos laiptinės sienos būdavo kreida nurašinėtos. Juk reikėjo raides rašyti, uždavinius spręsti. Aš, žinoma, buvau mokytoja“, – linksmų prisiminimų banga užplūsta pašnekovę. Daugelis anų laikų ir šiandienos vaikų prisiminimų yra ir bus visiškai skirtingi, nes gyvenome kitokiomis sąlygomis, o ir požiūris į savarankiškumą, į tai, ką turėtume leisti ir ką drausti, skiriasi. Leta prisiminė, kad būdama penkerių be suaugusiųjų pagalbos, nes šie dirbo, nueidavo į autobusų stotį ir nuvažiuodavo į Vegerių kaimą pas senelius. Namiškiams nekildavo abejonių, kad mergaitė gali paklysti, ar kas blogo nutiks. Lygiai taip pat iš kaimo sugrįždavo į namus. Gyvenimas buvo toks. „Nuo mažens buvau savarankiška ir priimanti sprendimus. Tad kai baigusi devynias klases (tuomet pagrindinis išsilavinimas buvo devynios klasės) nutariau mokytis Panevėžio J. Švedo pedagoginėje mokykloje, niekam iš namiškių abejonių manimi nekilo. Mama žinojo, kad susitvarkysiu.

Visas Romos Jonikienės rašinys šeštadienio, lapkričio 9 d. VIENYBĖJE.