Gyvenimas gerėja, nepasitenkinimo daugėja

…Jei gauni prakeiksmais pripildytą žinutę telefonu, nesijauti smagiai. Tai tau ne kokia nuobodi reklama. Skaitau  ir savo akimis netikiu: kiek žmogus pykčio turėjo, kad ne tik prakeikė, bet ir palinkėjo „galą gauti su savo palutarka“… Situacija gyvenimiška: žmonės savo transportu kieme užkliudė kitą mašiną. Liko žymė. Tarp žmonių susitariama ir be pareigūnų. Bet tai tarp žmonių.  Užkliudytosios mašinos savininkas sako, kad su vairuotoju taip ir susikalbėję normaliai, o tą žinutę vėliau jo žmona atsiuntusi. Matyt, taip išliejo pyktį dėl vyro neatidaus vairavimo patirtų išlaidų…

…Gyvenimo gerovę liudija daugiabučių  kiemuose nebetelpančios mašinos. Žmonės suirzta, kai išvažiuoti nepatogu ar randa užimtą įprastą vietą. O jei  dar automobilius šalia susistato greta esančių įstaigų darbuotojai? Vieno namo rajono centre gyventoja ne vienai  instancijai skambino reikalaudama, kad uždraustų įstaigos darbuotojams automobilius statyti. „Skambinau TV pagalbai, nevažiuoja. Bet aš vis tiek išsikviesiu televiziją, pamatysit. O jei nesutvarkysit, tyčia įvažiuosiu į tuos automobilius”, –  skambėjo keistoki grasinimai.

… „Jau žinau, kodėl nereikia dvigubos pilietybės“, –  sako man žmogus, kurio namuose viešėjo tolimi giminės iš Rusijos. Kadangi  jų propromočiutė buvo kilusi iš Lietuvos, giminės suradę savo šaknis, laukė galimybės gauti pilietybę. Jie turėjo savų sumetimų, buvo įgiję nekilnojamojo turto Ispanijos pakrantėse, o iš Rusijos gali tik pusmečiui ten nuvažiuoti. Turėdami Lietuvos pilietybę, jie būtų Europos sąjungos piliečiai. „Keista  jų meilė protėvių šaliai, – pasakoja  apie savo patirtį žmogus. – Viskas mūsų šalyje niekinga ir menka, o gera, kas pastatyta rusų. Mes, barbarai, griauname rūmus, kuriuos rusai pastatė. Kertame medžius… Ir daugybė kitokių mūsų pačių eskaluojamų internetinėje erdvėje vidinių konfliktų, aprengtų Kremliaus propagandos drabužiu, esą mūsų šalies trūkumai…  Bet pilietybės reikia. Ar gins toks pilietis mūsų kraštą?  Ir kurioje pusėje? “

…Pyktis yra emocija, o ne sprendimų strategija, ir jis gali tik pabloginti, o ne pagerinti reikalus. Pyktis niekada neišsprendžia problemų, nesutvarko reikalų, tik dar labiau juos pasunkina. Bet mes taip keistai tvarkomės su tomis emocijomis, net  prakeiksmais išsitaškydami. O jei tas prakeiksmas apsisukęs grįš?

Daugiau Lilijos Smalakienės pamąstymų šeštadienio, lapkričio 9 d. VIENYBĖJE