Vardai iš krašto enciklopedijos

Redakcija

Dainuojantis kunigas

Lamingi tie, kam Dangus ar likimas nepašykštėjo talentų bei darbštumo. Tikriausiai šitaip manė ir kalbėjo pažinusieji kunigą Petrą Butkų – poetą, kompozitorių, sporto entuziastą, per ilgą gyvenimą daug nusipelniusį Katalikų bažnyčiai, bendravusį su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kuris jam suteikė garbingą prelato titulą. Kad ir neilgai Petras Butkus tarnavo ir darbavosi Papilės parapijoje, jis yra vertas, kad prisimintume. Tai buvo 1938-ieji metai.

Baigęs gimnaziją, išgirdo pašaukimą ir įstojo į Telšių kunigų seminariją. Joje irgi aktyviai reiškėsi: dainavo chore, vadovavo savo suburtam vokaliniam oktetui, vasarą Lietuvą apkeliavo ištikimuoju motociklu, sukūrė melodijas bene porai dešimčių eilėraščių – savo ir mokslo draugų. Baigęs seminariją ir neilgai padirbėjęs jos kapelionu, buvo paskirtas vikaru į Papilę. Atvykęs į Papilę, jaunas kunigas rado čia jau besidarbuojantį nuo Viekšnių kilusį vikarą Boleslovą Pacevičių – smagių vaidinimų režisierių, choro vadovą, puikų sportininką…

Leopoldas ROZGA

Visas rašinys rugsėjo 6 d. „Vienybėje“

Kunigas ir poetas Petras Butkus; Petro Butkaus išleistuvės iš Papilės 1939 m. sausį; kunigas Petras centre: P. Butkaus kapas Nemakščių bažnyčios šventoriuje. 

Nuotraukos iš Papilės krašto metraštininko Aleksandro Sako interneto svetainės „Res familiaris“

Bene populiariausias Petro Butkaus eilėraštis „Kaip obelis, mamyt, palinkus“ seniai tapęs liaudies daina.

KAIP OBELIS, MAMYT, PALINKUS

Kun. P. Butkus

Kaip obelis, mamyt, palinkus

Galva baltumo jazminų.

Ar čia seniai supai man lingę– ]

Dabar gyvent jau išeinu. ] 2x2k.

 

Dar taip norėčiau bėgt per pievą,

Skardenti slėnį dainele;

Bučiuoti žemę kvapią, šventą,

Ramiai svajoti vakare.

Girdėti alpstančią lakštutę

Ir laukti žaros, kol užges.

Atverti meilę, kaip šaltinį,

Ir ilgesiui ištiest rankas.

Dar taip norėčiau palydėti

Saulutę, žengiančią miškais.

Paskui vienam tyliai liūdėti,

Kol visa žemėj čia praeis.

Tegul vėl skamba man jaunystė

Piemens rageliais laukuose;

Ir dainos, tėviškėj užgimę,

Tevirkdo, džiugina mane.

Bet reik keliauti į pasaulį,

Užmiršti vasaras medaus;

Naktis tamsi, o nieks nelaukia,

Tave, jaunyste, kas priglaus?

Iš „Skautų dainorėlis“, 4 laida, Monrealis, 1997