Vasaros jausmas

Gausos metas — gyvatos metas, kai visa kas sodriai noksta, gyvybe pulsuoja. Vasara. Tikra lietuviška vasarėlė. Su gaiva, lietumi, kart kartėmis ant vakaro slenksčio pasirodančia rudeniu dvelkiančia migla. Taip jau būna, miškais tikrai ateina ruduo, o beiškapsinti liepa pamažiukais duoda erdvės atkurnėjančiam rugpjūčiui. Savos pabaigos ir savos pradžios. Dar kas pasiginčyt norės, kad tolokai iki tų pabaigų? Tikrai tikrai? Tik sustokim akimirkai, apsidairykim ir patys įsitikinsim tomis pabaigomis ir pradžiomis.
Birželį, dar prieš šienapjūtes, stirnos laukuose mažiukus vedė, jais tradiciškai slapčiomis rūpinosi. Nauja gyvybė, naujas gyvenimas šiems keturkojams spiegliams (ar tikrai nesat girdėję kaip motinos su jaunikliais susišaukia?) tik prasidėjo, kai tik ūkininkai su šienapjovėm į laukus įpuolė… iš visų, lyg ir trys buvę, prie namų esančiose pievose spygavusių liko tik vienas… dar ilgai tos vienišos motinos lankėsi palaukėse tiek rytais, tiek vakarais, vis šūkaliojo, vis mažiukų ieškojo, bet jų slaptavietėse per dienas krankliai ir varnos puotavo… Štai jums pradžia ir pabaiga. O laimingoji motina su savo stirniuku nenušienautos pievos ruože porą savaičių vis stiprinos, kol ir jam atėjo pabaiga. Kokia? Kai patinėlis sustiprėja, motinos juos palieka vienus — rūpinasi ir vedžioja tik jaunikles pateles ilgiau. Pradžia savarankiškam gyvenimui to mažiaus.
Vasaros vaizdai – antradienio “Vienybėje”