Ventos gimnazijai 70 metų

Kovo 15 dieną Ventos gimnazija kviečia kartu paminėti jubiliejų – 70 metų. Iš čia į gyvenimą išėjo tūkstančiai kraštiečių, kurie šiandien sako ačiū mokyklai, o visuomenė ačiū sako jiems – už darbą, atradimus, kūrybą.
Kalbintas Eiminas SAVICKAS, ekonomistas, verslininkas, didžiausių Lietuvos įmonių vadovas.
„Manau, kad gyvenimas yra prasmingas, kai patys sau svajojame ir keliame tikslus bei siekiame juos įgyvendinti. Nebūtinai pasiseka juos visus pasiekti, tačiau tiek maži, tiek dideli pasiekimai suteikia mums džiaugsmo ir laimės akimirkų šiame gyvenime. Tam tikras kelias jau yra praeityje, daug nuveikta ir pasiekta: užbaigtos Ekonomikos studijos Vilniaus universitete bei įgytas magistro laipsnis Europos universitete Antverpene, anksti pasiekta finansinė nepriklausomybė bei sukurta šeima Vilniuje ir užaugintos dvi dukros, gana aktyvus ir ilgas krepšinio žaidimo periodas, įgyvendinta daug svarbių programinių projektų Lietuvos įmonėse (SoDra, Vilniaus Vandenys, Vilniaus kogeneracinė Jėgainė…) ir Europoje, įvairūs darbai ir pozicijos tarptautinėse įmonėse (Philips, Siemens, Barclays bankas, Danske bankas…), bet vis dar atsiranda naujų idėjų ir poreikių kažką naujo išbandyti ir nuveikti. Šiuo metu jau trečius metus dirbu Danske banke vyresniuoju programų vadovu. Mėgstu aktyviai poilsiauti ir ruošiuosi vasario pabaigoje iškeliauju katamaranu po Prancūzijos Polinezijos salyną Ramiajame vandenyne.(…)

Kalbinta buvusi Ventos gimnazijos mokinė gydytoja, vaikų neurologė Olga GRAŽULIENĖ(JANUŠKEVIČIŪTĖ)
„Mano mokykla yra savita. Ji ant mūsų  upės kranto. Venta – tai ne Nemunas, Neris, Dubysa, ji apdainuota, apverkta, išvaikščiota tik ventiškių širdyse. Ant kalniuko, nuo kurio kažkada žiemomis pertraukų metu čiuoždavome žemyn, o po to snieguoti ir sušlapę sėdėdavome pamokose… Senasis pastatas man gražus, brangus, jame ir liko mano ilgesys. Kai po daugelio metų grįžau, pravėriau lauko duris, iškart pajutau trauką kairėn, laiptais į viršų, į Mokytojo Stulpino kabinetą… Labai gerai atsimenu bėgančių vaikų spūstį žemyn pertraukų metu, į valgyklą bandelių, pirmiesiems – bandelės, paskutiniams  – riestainiai, keksiukai…
Mokykla – tai mokytojai. Dėkinga visiems mokytojams už žinias, už patirtį, visi dalykai man buvo svarbūs, reikalingi gyvenime. Prisimenu lietuvių kalbos mokytoją Balčiūnienę – Mokytoja Uola, nepalenkiama, griežta, nenuolaidžiaujanti. Bet ir šviesulys – gimtosios kalbos svarbą supratau tik vėliau, ačiū jai už „negėdą“ rašyti, o mokytojos principai tapo ir mano gyvenimo principais: knygas reikia skaityti; gimtoji kalba negali būti parašyta su klaidomis.(…)

Ventos gimnazijos mokinių prisiminimai – antradienio puslapiuose.