Vertybės

Manau, kad akmeniškė Ona ŠIMKIENĖ buvo išskirtinai talentinga ir jautri medžio drožėja. Buvo labai atvira su pašnekovu, moteris tiesiog nemokėjo apsimetinėti ir meluoti. Kalbantis, jeigu jei spaudė širdį, ji verkė, jeigu patiko pašnekovo mintis – juokėsi ar gyrė. Nugyveno dvasiškai sunkų gyvenimą. Vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prislėgta sunkaus darbo, šiandien vargiai jauno žmogaus pakeliamo. Bet anuomet tokie laikai buvo. Gyvenimo branda dovanojo  šviesos blyksnių – tokių buvo keli: sutiko gerą žmogų už kurio ištekėjo. Susilaukė labai mylimo sūnaus, laukėsi ir antrojo… Deja, tragedijų išgyveno kur kas daugiau: neteko abiejų vaikų, liko našle, liko skausme. Dešimtmečius jai gelbėjo drožyba, menas, kuris leido kabintis į gyvenimą. Onos Šimkienės pasakojimą užrašė Giedrė Bučytė, menininkei Onai Šimkienei sutikus. Rankraštis saugomas Akmenės krašto muziejuje.

Roma JONIKIENĖ

Mano gyvenimo aprašymas

Esu Ona DUNAUSKAITĖ ŠIMKIENĖ, gimusi 1929 metais sausio 3 dieną. Gimiau Karpelkės kaime mažažemio valstiečio šeimoje, tėįveliai turėjo 12 hektarų žemės. Buvome keturi vaikai – trys seserys ir brolis. Mūsų žemelė buvo nederlinga, o tėvelis mėgo išgerti, galo su galu nesuvesdavome, dėl to išsikraustėme gyventi į Klykolių kaimą. Labai vargome, mus, mažus vaikelius, išleido tarnauti, ir abu tėvai išėjo tarnauti. Mane, mažiausiąją, tarnauti atidavė septynerių metukų. Ir man nepasisekė – papuoliau pas labai piktą ir bjaurią gaspadinę. Anksčiausią rytą keldavo ir basomis kojelėmis gindavau gyvulius. Kojelės suskeldėjo, buvo viena kruvina žaizda, nei pradžios, nei pabaigos nesimatė. Valgyti duodavo. Kai atnešdavo pusrytį, tai aš tą sviestuką nuimdavau, kiek jau ten jo buvo, ir tepdavau ant kojelių.

Ganyti bandą turėjau iki Visų Šventųjų, kai jau šalta ir pelkės leduku apsitraukia.  Per Visus Šventus mama mus susirinkdavo, visi kartu būdavome namuose, daug kalbėdavomės, pasakodavome apie šeimininkus…

Visas rašinys penktadienio numeryje