Vertybės

Roma JONIKIENĖ

Senieji užrašai… Niekada nesidomėjau kraštotyra. Ne todėl, kad neįdomu, priežastis paprasta – į kiekvieną kraštotyrininko prirašytą lapą reikia įdėti daug darbo. Ir ne bet kaip atlikto, o tik kruopščiai, skrupulingai, patikrinti kuo daugiau faktų, ir jokiu būdu netikslios informacijos nepateikti kaip fakto. Mat klaida gali pakenkti kitiems ieškojimams ir atradimams.  Bet iš naujo atradusi užmirštus užrašus, pasijaučiau kaip kraštotyrininkė. Kodėl? Todėl, kad didelės dalies seniai kalbintų žmonių jau seniai nebėra tarp mūsų. Tad nieko nepaklausi, nepatikslinsi. Telieka priimti informaciją tokią, kokia ji man atrodė anuomet. Jonas Ogintas – išskirtinai talentingas tapytojas. Greičiausiai būtų žinomas, jei ne vingiuotas gyvenimo kelias keičiantis santvarkoms.  Taip ir įsivaizduoju Joną, žinomą dailininką, nuosavoje dirbtuvėje, dažais ir drobėmis apsikrovusį, itin mažai besidomintį materialiniu pasauliu. Tik likimas buvo kitoks. Jonas gimė 1922 metais. Mirė 1991- aisiais, kai Lietuvos nepriklausomybė įkvėpė pirmąjį oro gurkšnį…

Kelionė per gyvenimą

Jonas OGINTAS – pensininkas. Gyvena Ventoje. Tautodailininkų sąjungos narys nuo 1986 – ųjų. Jis tapytojas. Save išreiškiantis tapydamas portretus, monumentalius pastatus – dažniausiai istorinius. Parodas apkeliavo jo paveikslai „Trėmimas į Sibirą“, „Autoportretas“, „Anūkė“.

Aukštas, tiesus ir tvirtas senis tas Ogintas. Trisdešimt metų išdirbo buhalteriu – septyniasdešimt rublių užsitarnavo pensijos. Dabar pakeitė „pareigas“ – yra vandens saugyklos budėtojas. O juk buvo tėvo ūkis, Panevėžio gimnazija, Dailės akademija. Buvo karas ir pokaris, žmonos žūtis. Ilga kelionė per Lietuvą, kai vos spėji sugriebti marškinius, dažus, mieliausius paveikslus, ir naktį iškeliauji. Išeini, nežinodamas, kur apsistosi.  Buv persekiojimo laikas visų tų, kurie ne su „sovietine didybe“.

Savotiškas, retam suprantamas ir priimtinas Jono Oginto protestas. Nepasidavė niekinamas, bet ir su dvivamzdžiu rankose savęs negynė. Neišėjo į mišką, bet nei vokiečiams, nei rusams  netarnavo. Kolūkio pirmininkui piešė Leniną, o užsidaręs kamaroje piešė prisikėlusį Kristų.  Padovanojo paveikslą brigadininkui, kurio tik per nago juodymą neištrėmė… už paveikslą…

Visas rašinys penktadienio numeryje