Viena akimi pažiūrėti į Belgiją (5)

Yra vietų apie kurias žinome, tačiau taip ir neaplankome. Arba jos per toli, arba nėra progos nuskristi, nuvažiuoti. Kad Belgijoje yra miestas vaiduoklis, mačiau dokumentinį filmą. Įspūdį padarė didelį: rodė šeimas, kurios kasmet atvažiuoja į buvusius namus, berods, švęsti tėvų sutuoktuvių metinių. Pasivaikšto miestelio gatvėmis, prie buvusių namų pasidengia vaišių stalą. Užsuka susitikti su vis dar iš miesto vaiduoklio neišsikėlusiais kaimynais. Ir nueina į vietinę kavinę… Graudino gyventojų ištikimybė. O miestas taip gražiai atrodė, nors tuščias jau trečią dešimtmetį. Išsakiau pageidavimą ten nuvažiuoti.  „Gerai, nuvažiuokim, juk Belgijoje viskas arti,“ – norui pritarė maniškiai.

Į Doelio miestą, vadinamą vaiduokliu, važiavome dėmesio vertomis vietomis link Antverpeno, vieno didžiausių uostų, pramonės ir imigrantų miesto. Ir kas gi atkreipė dėmesį? Ogi pramonės įmonės pakeliui į Doelį… Viešpatėliau, tokio dydžio gamyklų nebuvau mačiusi. Mūsų cemento įmonė kaip degtuko galva, palyginus su  matytais monstrais. Vien pro tabako, cigarečių gamyklos šoną važiavome dešimt kilometrų.  Dar sunkiasvorių mašinų priekabų gamykla… Dar kaži kokia laivybos įmonė.  Tokia nedidelė šalis, o pramonė ant kiekvieno kampo. Todėl gerai gyvena. Dar prieš keletą metų belgai gyrėsi, kad iš palydovų kosmose matosi Kinų siena ir Belgijos šviesos naktį. Būdavo apšviestos visos gatvelės, kiemai, greitkeliai, jokio tamsaus užkampio. Tokią prabangą galėjo leisti, nes gavo „elektrinę“ kompensaciją iš Vokietijos, kaip žalos dėl buvusio karo  padarinių  atlyginimą. Kai kompensacija baigėsi – šviesos prigeso. Gal ir iš kosmoso nebesimato…

Patogiu, visai neduobėtu asfaltu, nors miestas tuščias seniai, atvažiavome prie užtvaros, automobilių neįleidžiančios į Doelį. Manau, kad seniau abipus to kelio buvo parkas, dabar jis taip sužėlęs, tiesiog tarpsta krūmais, medžiais. Palieki automobilį ir eini pėsčiomis. Gatvės kryžiuojasi į visas keturias puses. Pirmuosius namus pamatai nesugriuvusius, netgi ant palangių vazonuose žydi gėlės. Apima keistas nerimas – kuria gi gatve pasukti, ką pamatysi.

Vaiduoklis gyvas

Miestas mažas, kai prieš dvidešimt penkerius metus (tai apytikriai metai) iškėlė gyventojus, sakoma jų buvo per vieną tūkstantį. Miestas turėjo viską, ko reikia sėkmingam gyvenimui – įvairaus pobūdžio mokyklas, kelias parduotuves, dirbtuvių, kelis barus, medicinos įstaigą, seną istorinę bažnyčią ir įspūdingas kapines. Mieste yra vila, statyta 1613 metais… Jos šeimininkai neišvykę, arba dažnai atvažiuoja, nes kieme stovėjo keli prabangūs automobiliai…

Visas rašinys gruodžio 9 d. numeryje

Roma JONIKIENĖ

Nuotraukos autorės