Vietovardžiai  Kamanose ir apylinkėse

Botaniko J. Dagio frazė: „Naujų geografinių vardų tarpe, kuriuos autoriai sugalvojo, rėžia ausį Nimfėjų ežerėlis. Argi ne gražiau būtų buvę Vandens lelijų arba Undinių ežerėlis?“ 1939 m. parašyta recenzuojant studiją „Kamanos“ žurnale „Gamta”. Tai aktualu ir dabar, Vietovardžių metais.

Žemės ūkio akademijos ekspedicijos, 1935-36 m. kompleksiškai tyrusios Kamanų aukštapelkę, dalyviai kaimų ir upelių vardus ėmė iš to meto žemėlapių, o smulkesniųjų objektų – klampynių, plynių, salų ir pusiasalių pavadinimus sugalvojo patys. Be kaimų ir upelių Kamanų tyrėjai tekstuose mini dar 38 įvairių pelkės darinių vardus, kurie pagal kilmę yra aštuonių tipų. Daugiausiai vardų – devyni – suteikti nuo kaimų, dvarų kaimynystės (Bugių klampynė, Gailaičių klampupis), kiek mažiau (po penkis) pagal geografinę padėtį ir augalų pavadinimus (Pietinė plynė, Skendenio ežeriukas), po tris – nuo pratekančių upelių ir būdingų kitų ypatybių (Bradaulio įlanka, Didžioji plynė), pavardėmis pavadinti  du, gyvūnų vardais ir nežinomos kilmės – po vieną. Iš šių 38 gamtinių pavadinimų – septyni kartojasi po du ar tris kartus įvardijant skirtingus objektus (pvz. Berželių plynė ir Berželių klampupis). Visi pirmosios ekspedicijos duoti vardai gyvi, tebenaudojami iki šių dienų, rečiau skambėjo tik  Sadalų sala, ilgainiui ji pervadinta į Liepų salą.

Daugiau biologė Sigita SPRAINAITYTĖ trečiadienio, kovo 20 d. Vienybėje.

Taip pat ir kitos projekto „Kultūros ir istorijos sąskambiai Žemaitijoje“  publikacijos.