Visada reikia ateities plano

Ne taip ir seniai vaistinėse sutinkame vis daugiau vyrų – farmacininkų, liaudiškai pristatant – vaistininkų. Tai buvo labiau moteriška profesija, bent jau mūsų krašte tikrai.  Dabar vis daugiau vyrų sutinkame profesijose, kurios buvo „moterų žemė“. Vaistinė – viena tokių vietų. Tad Mato GIMBUTO (27 metai) darbas vaistinėje yra geras įrodymas, kad pasaulis keičiasi.

Tarpukario Lietuvoje vieni svarbiausių ir gerbiamiausių žmonių kiekviename miestelyje buvo klebonas, mokytojas, vaistininkas. Bent jau girdėjau taip kalbant. Dabar laikai pasikeitę – nors  parapija  viena, joje ir mokyklų, ir vaistinių po kelias. Tačiau vaistininkas – tarsi magiškas laidas tarp gydytojo ir paciento. Jis dažnai pabaigs aiškinti tai, ką gydytojas pradėjo, vaistinėje tiksliniesi, ko nepasitikslinai pas gydytoją.  Bet ir nepasitenkinimo, pretenzijų vaistininkui išgirsti tenka daugiau nei gydytojui ir dėl vaistų vartojimo, ir dėl vaistų trūkumo, ir šiaip, nes klientas  prastos nuotaikos.

Žinojo, ko nori

Apie tai, kad studijuos mediciną, Matas sako žinojęs dar besimokydamas Telšiuose „Džiugo“ gimnazijos dešimtoje klasėje. Jau anuomet su mama ir seneliais augusį jaunuolį traukė medicinos mokslai, nors aktoriniai gebėjimai vienu metu sukti likimą norėjo į scenos pusę, link Klaipėdos. Tačiau pragmatiškas protas padarė savo – Matas suprato, kad iš scenos meno pragyventi  sunku.

Mokykloje buvęs guvus, žingeidus moksliukas likus metams ar kiek daugiau iki gimnazijos baigimo, nutarė, jog ja, ir taip viskas gerai sekasi. Toks požiūris vėliau, kada korepetitorė padėjo rengtis baigiamiesiems egzaminam parodė, kad per daug pasitikėta savo jėgomis – laiko pasirengti egzaminams per mažai. Dar tas noras elgtis teisingai – egzaminuose pirma viską sudėlioti juodraščio lapuose, o paskui, tvarkingai perrašyti į švarraštį. Laiko švarraščiui nebeliko tiek, kiek reikėjo. Viename egzamine iš Mato lapus su egzamino užduočių sprendimais vos ne per jėgą išplėšė, kitame, vildamasis vertintojų gailestingumo, į voką su užduotimis subruko ir juodraščius. Nepadėjo.

Nors ir aukšti egzaminų rezultatai buvo, jų nepakako nemokamoms medicinos studijoms Sveikatos mokslų universitete. Tuščių metų nenorėjo. Liko tame pačiame universitete studijuoti farmaciją. Prasidėjus mokslams gimė viltis, kad po pirmųjų metų pavyks surinkti reikiamą balų skaičių  nemokamoms gydytojo studijoms ir jis galės patekti į geidžiamą specialybę.

Likimo ironija ar pirštas – prieš žiemos sesiją bute, kurį nuomojosi dviese, kilo gaisras. Matui apdegė  penktadalis kūno. Ilgas laikas ligoninėje. Vėliau bandė pasivyti bendramokslius…

Visas rašinys gruodžio 2 d. numeryje

Ramūnas ŽIMANTAS