Visi statė, statė  ir pastatė

Tas rytas, kai daug prisnigo, buvo gražus. Išėjau anksti, pagrindiniu takeliu  eita šuns ir jo šeimininko, juodu buvo pionieriai, aš – atroji, ėjusi  pėdomis.  Pasiklydau keliolikos metrų take, nes žolynų platumos susilygino su nenukastu taku. Žinojau, kad reikia eiti tarp dviejų medžių eilių. Taip ir ėjau, tik ne tarp tų medžių. Bet nesvarbu, nes eidama galvojau apie laimingą gyvenimą: kaip gerai, kad tereikia eiti nepramintu ir snieguotu taku,  nereikia eiti į valdžią ir prisigalvoti nebūtų dalykų, kad tik išrinktų.   Skaitinėjau  galimų Tarybos narių priešrinkiminius pasigyrimus, ir  tik per plauką nepraradau savitvardos. Suklusau: ir kaip galėjau nežinoti,  kas gi viską, o viską pastatė, atidarė, pritraukė ir uždarė, įveikė, įdiegė, pertvarkė ir renovavo mūsų rajone?  Tikėjausi nušvintančios tiesos, o gavau painiavą, nes skirtingos partijos sau prisirašė identiškai tuos pačius darbus: bibliotekos statybą, aikščių sutvarkymą, medienos apdirbimo įmonės pritraukimą į rajoną. Nejau  taip kvailai ir lengvabūdiškai galėjau sau manyti, kad visą tą grožį, patogumą davė VALSTYBĖ už mokesčių mokėtojų  ir  Europos Sąjungos fondų pinigus! Tik prieš rinkimus sužinojau, kad vietiniai   partiečiai iš skirtingų partijų  viską padarė.

Išties nelengva apie save pasakoti agitacijos metu. Nesinori per daug girtis, bet ir nusipiginti negalima.

Daugiau Romos Jonikienės pasvarstymų šeštadienio vasario 9 d. „Vienybėje“.