Užrašyti, kad išliktų (5)
,,Čia gyveno daug tautų“
72-ejų metų Onutė Raudytė, seniūnaičio Antano Raudžio sesuo, – vidurinis vaikas šeimoje. Kaip pati Onutė pajuokavo: „Vidurinis vaikas šeimoje – pats bjauriausias.“
Labai didžiuojasi knyga, kurioje ir jos mamytės (viso pokalbio metu savo mamą meiliai vadina mamyte) įkalbėtas tekstas. Knyga remontuojant namus kažkur priklydo, bet kada nors būtinai atsiras. Onutė juokauja, kad knygų nebėra kada skaityti. Vis facebook‘e žiūri naujienų, nors pati turi knygų per 500, bet dabar, kaip vaikai, dažniau skaitinėja facebook‘ą, turi planšetę.
Onutė gimusi, augusi Vegeriuose, čia baigusi pradinę mokyklą. Po jos mokėsi ir baigė Klykolių aštuonmetę. Tada mokėsi Marijampolėje agronomijos, bet po 1,5 metų metė. Visi pradėjo sakyti, kad nei tu dirbsi agronome, nei tu lakstysi po tuos laukus tokia smulkutė ir mažytė… Rado „Valstiečių“ laikraštį, kuriame buvo paskelbta apie stojimą į Vabalninko žemės ūkio technikumą. Metė mokslus Marijampolėje, nuvažiavo į Vabalninką ir įstojo visiškai nesiruošusi egzaminams… Po studijų grįžo gyventi į Vegerius, dirbo bibliotekininke. 10 metų pradirbusi, direktoriaus paraginta, stojo į Vilniaus kultūros mokyklą (kaip tik tais metais nebuvo stojamųjų egzaminų). Išvažiavo mokytis ir baigė Vilniaus kultūros mokykloje bibliotekininkystę, prisiminė: „Mokytis man patiko. Mokytis yra įdomu. Susirandi daug draugų visokių, susipažįsti…“
Ką atsimenat iš tėvelių pasakojimų apie Vegerius? Kokie jie buvo?
Kol dirbau bibliotekoje, daug medžiagos buvau prisirinkusi apie Vegerius. Buvau kraštotyros draugijos pirmininke…
Visas rašinys balandžio 19 d. numeryje
Tęsinys. Pradžia 22 Nr.