Dviejų metrų 20 centimetrų ilgio knyga Šapnagiams
Grafikos dizainerė – iliustratorė Akvilė PAULAUSKAITĖ (26 metai) – vienas tų Akmenės krašto žmonių, kurie net didmiesčiuose nesigėdija pasakyti iš kur yra kilę. Ir netik pasakyti, bet ir skirti magistro darbą – originalios knygos sukūrimą – savo gimtinei – Šapnagių kaimui.
Ramūnas ŽIMANTAS
Tai kokiais vėjais iš Šapnagių į Vilnių?
Vėjai buvo įvairūs. Pirmiausia 16 metų tėvai šiaip ne taip išleido mane mokytis į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją, o įgavus pakankamai meninių žinių 2019 metais įstojau į Vilniaus dailės akademiją, grafinio dizaino specialybę. 2023 metais apsigyniau bakalaurą, o šiais metais – magistrą. Taip ir likau Vilniuje.
Tai visa ko priežastis – menas, jo studijos. O ištakos, augimas prasidėjo gimtinėje?
Taip, viskas prasidėjo gimtinėje. Čia augau su tėvais, kurie ne tik buvo ūkininkai, bet ir Šapnagių kaimo puoselėtojai. Tėtis Virginijus Paulauskas buvo pirmasis bendruomenės pirmininkas, o vėliau pareigas perėmė mano mama. Ji iki pat mirties rūpinosi kaimu, rašė daugybę projektų, siekė gauti kuo daugiau finansavimo, kad Šapnagiuose būtų vis gražiau. Taip pat ji nuo 1985 metų ir iki mokyklos uždarymo 2008 metų čia kartu su mokytoja Genute Kristiniene dirbo pradinių klasių mokytoja ir išleido daugybę vaikų į plačius gyvenimo vandenis. Sakyčiau, kad būtent mokykla ir atvedė mus į nuošalų kaimelį.
Vaikystė kaime nebuvo lengva. Kasdien laukdavo daugybė darbų, o būdama vaikas tikrai netrykšdavau noru ravėti daržų ar nešioti karvėms vandens kibirus. Vis svajodavau bėgti iš kaimo. Patirti miesto gyvenimą, kurio nevaržo jokie žemės darbai. Mama pasakojo, kad kai manęs laukėsi – daug tapydavo. Gal kiek ir spėlionės, bet norisi tikėti, kad meninę gyslelę įgavau dar būdama mamos įsčiose.
Nuo vaikystės pasižymėjau dideliu noru piešti, kurti. Šeimoje ir mokykloje pastebėdavo mano talentą ir vis pagirdavo ir paskatindavo eiti šiuo keliu. Didžiausias lūžis turbūt buvo kai mano smuiko mokytoja Danguolė Vanagienė pastebėjo mano norą piešti ir nuvedė į tame pačiame muzikos mokyklos pastate esančią dailės klasę pas Ritą Almanis (nei vienas turbūt neįsivaizdavome, kur visa tai nuves, tačiau esu dėkinga, kad taip nutiko). Taip po truputį vis daugiau turėdama galimybių piešti atitolau nuo smuiko, perėjau į dailės specialybę, o 2016 metais gavus pasiūlymą ir padrąsinimą, viena, palikusi visą savo gyvenimą Akmenės krašte, iškeliavau į Klaipėdą siekti svajonių.
Studijos uostamiestyje…
Tai buvo išties auginanti patirtis…
Visas rašinys penktadienio numeryje
