Paskutinė draustoji Vasario 16-oji

Tokia laikraštinio darbo subtilybė: gali kiek nori krapštinėti korektūros klaidas, o atverti laikraštį, ir iš karto aptinki neištaisytas. Taip buvo ir tą kartą. „Vienybės“ pirmajame puslapyje, matomiausioje vietoje, laikraščio išleidimo data buvo klaidinga. Laikraštis išėjo 1951-ųjų vasario 15-ąją. O tą kartą parašyta, kad išėjo vasario 16-ąją. „Suskliaudėme“ ausis ir laukiame, kas bus, gal nepastebės, gal išsisuksime…
Nepavyko. Skambina partijos komiteto pirmasis sekretorius:
– Ar matėte laikraščio klaidą?
– Ne tokia ji didelė, sekretoriau. Būna didesnių. Čia viso labo viena diena skiriasi…
– Didelė klaida. Tai kvepia apolitiškumu. Ar žinote, kas yra vasario 16-oji?
Vasario 16-ąją žinau, o štai ką atsakyti sekretoriui, nesumoju. Tyliu, laukiu naujų piktų žodžių.
– Jūs ,vadinasi, ten žiūrėkite,- sulig paskutiniais sekretoriaus žodžiais brakštelėjo padedamas telefono ragelis.
Tai buvo apie 1977 ar 1978 metus. Sekretoriaus pabarimas paakino apmąstyti, ką aš žinau apie Vasario 16-ąją. Tą datą žinojau, bet tik fragmentiškai. Esu iš tos žmonių kartos, iš kurios Vasario 16-oji buvo atimta. Ją turėjo pakeisti sovietinės valdžios įkūrimas Lietuvoje, Lietuvos įrašymas į sovietų sąjungą. Tačiau tai vienais, tai kitais metais nusirisdavo iš lūpų į lūpas perduodama žinia: ten ir ten medyje iškėlė Trispalvę… Ten ir ten aukštai kamine suplevėsavo naktį iškelta Lietuvos trispalvė ir iki pietų niekas jos nepajėgė nukelti…
Mano atimtyje giliai įsirėžė paskutinė draustoji Vasario 16-oji 1988-aisiais.
Gerokai iki tos datos sujudo subruzdo partinė viršūnė. Įsiūbavo rajono ideologinį gyvenimą. Bene tris savaites iki Vasario 16-osios dieną ir naktį rajone budėjo, kad niekas ir niekur nedrįstų iškelti Trispalvės. Per šventes Tarybų rūmuose buvo privaloma budėti ištisai. Redakcija tada dirbo Tarybų rūmų (taip tada vadinosi dabartiniai Savivaldybės rūmai) ketvirtajame aukšte, ir mūsų darbuotojams buvo privalu budėti. Man teko naktis iš vasario 15-osios į 16-ąją. Einu į rūmus prieš pat dvyliktą nakties. Gatvėse nė gyvos dvasios. Žmonės, jausdami tvyrančią įtampą, bijo ir nosį iškišti. Sutikau tik virėją, skubėjusią iš darbo į namus. Gatvių tyla šiurpino. Regėjosi, kad žingsnius kažkas seka. Prie „Akmenos“ parduotuvės stovėjo automobilis „Volga“, jis buvo vyrų prisėstas. Tipenau spėriai, bijodama, kad neatsidarytų durelės ir kad kas nors iš automobilio neišliptų. Rūmų skambutį spaudžiau neatleisdama piršto, kad tik greičiau atidarytų duris. Vyriškis, kurį po budėjimo turėjau keisti, „Volgą“ taip pat matęs. Mašina buvo į aikštę įvažiavusi, tiesiog pro Tarybų rūmų laiptinę prasuko. Sakė paskambinęs į miliciją, informavęs apie paslaptingus marširuotojus. Netrukus atskriejo skambutis: būkite ramūs, tai saviškė mašina sergi rajono centrą. Partijos komitete budėjęs vyriškis liko savo įprastoje vietoje, man leido darbuotis redakcijos kabinete. Rašiau laikraščiui, dirbau savo darbą, tačiau susikaupti negalėjau. Tarybų rūmų aikštėje suamsėjo vilkšunis. Du milicininkai vaikščiojo aikšte ir vedėsi šunį. Šuns balsas ardė nakties tylą. Milicininkai nueidavo ir vėl grįždavo. Prie „Akmenos“ prekybos centro tebestovėjo „Volga“. Tuo metu juodoje naktyje sušmėžavo vyrškio figūra. Jis atėjo prie pašto ir į dėžutę nuleido laišką. Žmogus ėjo iš pamaininio darbo ir prisiminė kišenėje turįs laišką… „Volga“, tūnojusi ramioje vietoje, suburzgė ir pravažiavo aikštės kraštu, duodama vyriškiui suprasti, kad jį mato, seka. Vėl į aikštę sugrįžo policininkai, vesdamiesi šunį. Šuo amsėjo. O už lango smarkavo vasario vėjai, atrodė, kad Tarybų rūmų pastatas svyruoja…
Buvo baisu. Atmintyje atgijo 1948-ųjų ar 1950-ųjų metų slogus aidas, kai kaimas gyveno netikrumo baimę. Nežinojo, kada atkaks ginkluoti stribai, kada į langą pabels miško broliai…

Tą vasario 15-osios naktį nesitraukdama nuo rūmų lango, tyliai mintijau: kas ta Vasario 16-oji, kad jos taip bijo penkis dešimtmečius Lietuvoje šaknis įleidusi i sovietinė valdžia?. Ant kokių pamatų sukurtas sovietinis valdžios rūmas, jeigu Vasario 16-oji siūbuoja jį kaip epušės lapelį?
Rytą, atėję bendradarbiai į darbą, mane rado darbo kabinete. Papasakojau jiems apie nakties slogutį. Deja, tada dar nežinojome, kad tai buvo paskutinė uždraustoji Vasario 16-oji. 1990-ųjų metų Vasario 16-oji jau skendo Trispalvių jūroje…
Julija SEJAVIČIENĖ
„Vienybės“ vasario 15 d. numeris
