Tragedija ties Kairiais prieš 25-erius

Sugrįžimas prie „Vienybės“ publikacijų

Šį kartą norime iš užmaršties prikelti 1991 metų lapkričio 22-osios kraupią autoavariją, kurioje, grįždami iš Vilniaus, ties Kairių gyvenviete, Šiaulių rajone, žuvo 8 Akmenės krašto žmonės.

Susidūrė kaktomuša

Į mikroautobusą „Latvija“ trenkėsi nuo Šiaulių link Radviliškio važiavęs ir staiga priešpriešiais išlėkęs autokranas, vairuojamas girto J. Rudnicko. Autokranas mikroautobusą sutraiškė. Įveikę ilgą kelią iš Vilniaus iki Kairių, akmeniškiai net nujausti negalėjo, kad tragiška lemtis juos sustabdys belikus trumpai atkarpai iki namų…

Mirtis pastojo kelią šiems akmeniškiams: Papilės kooperatyvo pirmininko pavaduotojui Petrui Algirdui Benečiui, Akmenės kooperatyvo pirmininko pavaduotojai Virginijai Beniulytei, Naujosios Akmenės kooperatyvo pirmininko pavaduotojai Petronėlei Petrulevičienei, Viekšnių kooperatyvo pirmininko pavaduotojai Emilijai Skutulienei, Prekybos bazės garažo viršininkui  Julijonui Ūkaniui, vairuotojui Pranui Žukauskui, kartu su jais važiavusiai Mokesčių inspekcijos vyresniajai inspektorei Voldemarai Ušauskienei, jos dukrai, Panevėžio lengvosios pramonės technikumo moksleivei Jurgita Ušauskaitei. Per stebuklą gyva liko devintoji mikroautobuso keleivė – rajkoopsąjungos instruktorė Stefa Kliaubaitė. Automobilių susidūrimo smūgis išmetė ją pro galinį mikroautobuso langą…Štai jau 26-erius metus viekšniškė Stefa Kliaubaitė gyvena laimingos lemties jai iš mirties nagų išplėštus gyvenimo metus.

Ši autokatastrofa turėjo didelį rezonansinį skambesį. Avarijoje žuvusiųjų artimiesiems užuojautą tada pareiškė Atkuriamojo Seimo Pirmininkas prof. V. Landsbergis.

Minint žūties pirmąsias metines, Kairiuose, toje vietoje, kur netikėtai užgeso 8 Akmenės krašto gyventojų gyvybė, buvo pastatytas kryžius. Prie jo nuolat degdavo žvakutės, boluodavo gėlių puokštės. Ir aš pati daug kartų stabteldavau, pagerbdavau atminimą žmonių, kuriuos gerai pažinau. Nutiesė naują greitkelio atkarpą, kryžius liko kažkur toli. Tačiau žuvusieji nenutolo. Jie buvo ir liko gyvojoje atmintyje. Per tuos metus, prabėgusius po kraupios avarijos, išaugo tada mažais našlaitėliais likę vaikai…

1992 metų balandžio 29 dieną „Vienybėje“ buvo išspausdinta publikacija apie kraupios avarijos kaltinininko baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Jūsų dėmėsiui – šiek tiek sutrumpintas rašinys.

AKIMIRKOS KAINA

Jie turėjo vardus ir pavardes. Vardais ir pavardėmis į juos kreipdavosi žmonės.

Jie turėjo šeimos pareigas ir buvo brangiausi žmonės : mamytės ir tėveliai, dukros ir sūnūs, žmonos ir vyrai…

O štai baudžiamojoje byloje tarsi šito nelikę. Bylos pirmieji puslapiai prasideda įrašais: „Lavonas Nr.1. Vyriškos lyties, guli kniūbsčias, apanglėjusi galva, dešinioji pusė ir dešinioji ranka apanglėję, kairioji ranka iki alkūnės amputuota

„Lavonas Nr.2. Moteriškos lyties, guli 1,6 metro atstumu, kairė koja sutraiškyta, dešinė koja amputuota…

Šį kančios ir tragedijos aukų apyrašą teismo medicinos ekspertai surašė 1991 metų lapkričio 22-osios vėlų vakarą. Kelio Šiauliai- Radviliškis mažoje atkarpėlėje – Kairiuose. Sutraiškyti, sudaužyti, apdegę kūnai. Tą vakarą šioje itin kraupioje autokatastrofoje žuvo Petras Beneis, Virginija Beniulytė, Petronėlė Petrulevičienė, Emilija Skutulienė, Jurgita Ušauskaitė, Voldemara Ušauskienė, Julijonas Ūkanis, Pranas Žukauskas. Važiavo jie iš Vilniaus į amus, buvo likę visai nedaug kelio, tačiau kelionę pastojo mirtis. Išvažiavo ir jau nebegrįžo. Negrįžo 8 mikroautobuso „Latvija“ keleiviai, o devintajai, Stefai Kliaubaitei, lemtis lėmė stebuklą. Ji liko gyva, pro galinį mikroautobuso langą išsviesta kelis metrus nuo įvykio vietos. Ji liko gyva ir Šiaulių rajono teisme, nagrinėjant baudžiamąją kraupios avarijos bylą, turėjo liudyti aštuonių žuvusių kolegų vardu. Tačiau ji buvo ne vienintelė tragedijos liudinininkė. Autokratą, strėlę atsuktą Šiaulių link, matė pro šalį važiavęs V.P. ir pamanė: vairuotojas pavargo, ilsisi, tiktai pavažiuoti daugiau į kelkraštį galėjo.

Tai buvo šiek tiek po 17 valandos. Autokrato vairuotojas Jonas Rudnickas tuo metu miegojo. Jo apklausos protokole rašoma: „Apie 17, 30 val. su Algiu iš Aleksandrijos , kurį pažįstu iš matymo, išgėrėme du butelius degtinės“. Kitą tardymo dieną vyriškis tvirtino: “Išgėrėme vieną butelį degtinės ir du butelius alaus. Išgėrę ėmė ieškoti dar butelio į čia pat esančią parduotuvę. Ji buvo uždaryta. Atsuko autokratą Radviliškio pusėn ir leidosi į kelionę. Prieš pat 19 valandą autokraną pasivijo J. S. Jis matė, kaip autokranas vingiuoja keliu, kaip nuo jo į kelkraštį traukėsi prasilenkdamos mašinos. Abejonių nebuvo – vairuotojas girtas. J. S. autokratą pralenkė dešiniuoju kraštu ir nuvažiavo, nes labai skubėjo. Manė, girtą vairuotoją kas nors šitiek sustabdys. O kai po kurio laiko grįžo tuo pačiu keliu, pamatė sudegusią „Latviją“ , išgirdo apie kraupią avariją… Teisme jis liudijo ir neleido J. Rudnickui išsisukinėti, nes jis bandė tvirtinti išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą norėdamas aplenkti pienvežį, tada pamatęs „Latviją“ ir nebespėjo sugrįžti į savo eismo juostą. Jonas Rudnickas buvo gimęs 1966 metais, avarijos dieną jam buvo sukakę 25-eri. Nuo 1985 metų dirbo Kauno valstybinio durpyno įmonės statybos tresto vairuotoju. Po avarijos jo kraujyje rasta 3,25 promilės alkoholio. Tardamas paskutinį žodį avarijos kaltininkas teisme tarė: „Aš nebuvau labai girtas…Padariau klaidą, buvau išgėręs, lenkiau, krano strėlės ilgis 14 metrų, nebegalėjau sugrįžti į dešiniąją kelio pusę“.

Šiaulių rajono teismas avarijos kaltininką J. Rudnicką nuteisė 13 metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų kolonoje. Teismas iš jo priteisė žuvusiųjų laidojimo išlaidas. Suma susidarė šimtatūkstantinė. Žmogus turėtų pragyventi kelis gyvenimus, kad pajėgtų išmokėti, kas įvertinta rubliais. O juk kalbame apie 8 asmenų žūtį. Apie žuvusiųjų vaikus, motinas, tėvus. Kokia suma įvertinti tai?

Kairiuose yra vietelė, prie kurios stabteli pro šalį važiuojantys akmeniškiai. Netrukus toje vietoje pastatė kryžių ir išrašė žuvusiųjų pavardes. Degančios žvakutės, pamerktos gėlių puokštės tarsi primena, kokia lemtinga gali būti viena gyvenimo akimirka.“

 

O laikas eina. Ir gydo žaizdą

Po baisios tragedijos praėjo 26-eri metai. Laikas apgydė netekties žaizdą, bet neužgydė. Vairuotojo Prano Žukausko sesuo Dabikinės pagalbinės mokyklos direktorė Birutė Jakaitienė sako, kad Pranas jos atminty paliko 26-erių. Tiek metų jam buvo, kai žuvo. Tėvo žūties neprisimenantis, tačiau būtent tais metais gimęs Deividas Žukauskas amžiumi jau vyresnis už tėvą – jam eina 27-ieji… O mama ir tėtis, kuriems jau 92-eji ir 93-eji, užauginę ketvertą vaikų, su vieno iš jų – Prano- nuotrauka neišsiskyrė iki šiol. Dirsteli į ant sienos kabantį žuvusio sūnaus portretą, sukalba poterius. Iki šiol nuolat lankė jo amžinojo poilsio vietą Kruopiuose. Tik dabar, dėl sveikatos būklės, kapo lankymą ir priežiūrą patikėjo dukrai Birutei…

Tą vakarą mirties sustabdyti kelyje buvo palyginti jauni žmonės. P. Petrulevičienei buvo 45-eri, Algirdui Benečiui – 39-eri, Virginijai Beniulytei – 32-eji,  Emilijai Skutulienei – 51-eri, Julijonui Ūkaniui – 43-eji, Voldemarai Ušauskienei – 38-eri, jos dukrelei Jurgitai – vos 16.

Šiandien jie būtų buvę brandaus, gražaus amžiaus šeimos žmonės. Kai kurie – garbūs senjorai…Deja, jie įstrigo savo laike ir visam likusiam laikui yra to amžiaus, kuris užfiksuotas tragedijos valandą…

Baisios tragedijos kaltininkas J. Rudnickas kelią žemėje baigė ankstyva mirtimi, taip ir nesuspėjęs doru gyvenimu atpirkti kaltės.

Visiems žuvusiesiems skirdami „Amžinąjį atilsį“, atsiprašome artimųjų, kad šios dienos rašiniu iš naujo pajudinome laiko tėkmėn nugrimzdusius prisiminimus. Ši viena iš didžiausių kelių dešimtmečių tragedijų negali būti užmiršta. Ji primena akimirkos kainą. Ir mūsų kelio žemėje trapumą.

Julija SEJAVIČIENĖ

Vasario 11d. „Vienybė“