Afrika artėja

Afrika ateina pas mus per migrantus, o mes ten važiuojame kaip į išskirtinę kelionę, ir pabuvę leistiną laiką skubame į mieląją Lietuvėlę pasakoti pikantiškų istorijų. Klausytojai, akis išpūtę, aikčioja: dievulėliau, kaip baisiai ten žmonės gyvena. Mat keliautojas viename viešų tualetų nesuprato, ką matęs. O matė akmenų krūvelę. Kai paklausė, sužinojo, kad jie naudojami vietoje tualetinio popieriaus… Kiekviena tauta, žemynas turi išskirtinai kitokių, nei mes, papročių, nes gyvena kitokiose sąlygose ir popieriui tokiam nereikšmingam veiksmui prispaudus pinigų nemėto, tinka ir akmenys iš dykvietės.

Ne ta prasme, kad galimai sumenkinčiau juodąjį kontinentą, pasakoju studijų laikų kolegos žurnalisto pasidalintais įspūdžiais. Pasakoju tuo tikslu, kad medicinoje mes artėjame prie Afrikos. Skaičiau knygą, kuri labai „užkabino“ paprastu požiūriu į gyvenimą ir į mirtį. Nieko dramatiško… Knyga buvo apie Afriką, ten žmonės niekam ir dėl nieko nesiskundžia. Jų niekas ir nesiklausytų. Taigi, į vieną labiau išvystytą kaimą kartą per mėnesį atvažiuodavo gydytojas. Ir iš visų molio – mėšlo drėbtų trobelių, iš už 50 ir daugiau kilometrų, žmonės traukdavo pas tą šventą žmogų, nes jis turėjo adatų, reples dantims traukti, lagaminą su vaistais ir ant kaklo „triūbelę“ plaučiams pasiklausyti, dar ir kraujospūdžio matavimo aparatą. Tie, kas eidavo pėsčiomis, išeidavo prieš savaitę. Moterys sterblėse nešdavosi vaikus. Atėję prie gydytojo trobelės, įsitaisydavo ilgam, ten miegojo, valgį virė ir laukė išgelbėjimo. Ir rašė toje knygoje apie moterį, kuri dvidešimt kilometrų pėsčiomis atėjo su tarp pagalių įtvirtinta koja, lūžusia atviru lūžiu… Buvo baisu skaityti. Paskaitau, atidedu knygą – ne, nebeskaitysiu. Bet ir vėl paimu…

Visas Romos JONIKIENĖS rašinys spalio 30 d. numeryje

nuotr. iš mezoweb