Tarsi trumpam išėję ir pasiklydę
Buvau sau įsipareigojęs bent kartą metuose, nelaukiant lapkričio pirmosios ar Vėlinių dienos, aplankyti giminių, draugų, pažįstamų amžinojo poilsio vietas. Palaidotus Akmenės rajono kapinėse pagerbiu, bet giminaičių kapelių Kelmėje, Pakražantyje, Lioliuose dėl įvairių priežasčių kasmet nebepasiekiu. Ne tik politikai kalba apie tautos susiskaldymą, susvetimėjimą, bet ir mažesniame, tarkime, giminės, rate pastebimas santykių atšalimas, kai bendraujama iš reikalo. Giminaičio skambutis dažniausiai praneša apie mirtį ir laidotuvių datą, o atsisveikinant apsikeičiama mandagiomis, susitikti neįpareigojančiomis frazėmis.
Paskutiniai treji metai privertė ne kartą nubraukti ašarą. Šį gruodį bus treji metai kai Vilniuje mirė puikus draugas žurnalistas Armantas Norvaišas. Liepos mėnesį atėjusio septyniasdešimtojo gimtadienio nespėjome atšvęsti. Palaidotas Alkiškių kapinėse, kol kas lankomas mano ir kelių jo klasės draugių…
Neužilgo kita netektis – Naujosios Akmenės kapinės priglaudė po sunkios ligos mirusio Antano Sidabro palaikus. Buvusio policijos pareigūno ir mano darbiniai, šeimų santykiai peraugo į ilgus metus trunkančią draugystę.
Žinia apie ilgamečio draugo verslininko Leono Embavičiaus mirtį nuo dabar siautėjančio viruso, mane ilgam išmušė iš vėžių. Prieš kokias dvi savaites iki tragiškos atomazgos mes planavome susibėgti gamtoje prie laužo…
Šių metų kovo mėnesį sustojo kaimyno ir nuoširdaus žmogaus Ksavero Šarkio širdis, kuris amžinajam poilsiui atgulė Naujosios Akmenės kapinėse.
Tyla ir ramybė supa amžinojo poilsio vietas. Per ilgus žurnalistinio darbo metus pažinau daugybę įvairias pareigas užėmusių žmonių, kurių šiandien, deja, nebėra. Parymojęs prie tėvo kapo, dažnai pasuku prie kitų Stipirkių kapinėse palaidotų pažįstamų. Nors po jų mirties prabėgęs skirtingas laikas, bet visada apie velionį ką nors gero prisimenu. Mintyse atgaivinu pokalbius su Vaclovu Vanagu, Petru Gadeikiu, Vincu Žarnausku, Stasiu Jurgučiu, Pauliumi Mačiūnu, Viktoru Viliumi, Arūnu Jurgučiu, Pauliumi Dageliu, Vytautu Bartkevičiumi, Augustinu Ruibiu ir daugeliu kitų. Akmenės kapinėse parymau prie Kosto Janušo, Apolinaro Ercopo, Juliaus Zavišos, Jono Keblinsko kapų, Alkiškiuose – prie Jono Popovo, Vytauto Jakučio, Janio Stengrevico, mokytojų J. ir L. Matveičikų amžinojo poilsio vietų. Viekšnių kapinėse prisimenu buvusius bendradarbius žurnalistus Antaną Vaikasą ir Algimantą Šarkį, Vegerių – klasės draugą Albertą Balsevičių, Ventos – Praną Leonaitį.
Eidamas prie saviškių kapų pasidomiu ir naujais kauburėliais. Kartais pavardės ant kryžių lentelių prikausto dėmesį – iš matymo žinojau šiuos žmones. Nebendravom, bet kai pamatai, kur jie nukeliavo, gaila. Dar labiau širdį sugelia jaunas mirusiųjų amžius. Nors kai pagalvoji, kiekvienam laikas ribotas ir nuo daugelio dabarties niuansų priklauso, kiek ilgai būsime čia…
Saulius GAJAUSKAS
Vis ateini
Tu ateini iš aureolės debesies,
Nakties atodūsiais išglamonėto oro,
Vėjų nugairintos laukų gėlės,
Iš dobilienoj sąlančio nektaro.
Iš ankstaus vyturio jaukios giesmės,
Iš netektim paženklintos dienos,
Iš nubučiuotos padais pakelės,
Iš ilgesingos vakaro maldos.
Vis ateini.
Ieškau
Ieškau tylos,
Ten Tavo mintys,
Ten Tavo žodžiai,
Iš ten Tavo žingsniai
Širdin ateina.
Ant metų rankų
Saulė užmigus,
Diena užmigus.
Tik meilė budi.
Žadinsiu laiką,
Lai meilė kalba.
Tu ateini iš aureolės debesies,
Nakties atodūsiais išglamonėto oro,
Vėjų nugairintos laukų gėlės,
Iš dobilienoj sąlančio nektaro.
Gražina BLINKINIENĖ
Nuotr. iš interneto