Akmenės krašto ambasadoriai. Kūrėjas iš mūsų kiemo

 

Begalė specialybių margame pasaulyje, kurias renkasi mūsų krašte gimę, augę žmonės. Atskira kalba, kuomet šnekama apie kuriančius – rašančius, vaidinančius, dainuojančius, tapančius. Būtent apie tokį savo vaikystės bičiulį ir kilo noras papasakoti jo 45-ojo gimtadienio, jau paminėto,  proga. Taigi – rašytojas, vertėjas, radijo pjesių ir pjesių autorius Aidas JURAŠIUS iš Naujosios Akmenės.

Prieš pokalbį – tik sausi faktai. 1997 metais baigė Naujosios Akmenės 3 – ąją vidurinę (dabar Ramučių gimnazija). Nuo 2004 metų dirba vertėju iš anglų ir rusų kalbų; išversta apie 40 įvairaus pobūdžio (grožinių, publicistinių, akademinių) knygų. 2011 m. debiutavo eilėraščiu rinkiniu „Luiso Alberto Salvatjeros gyvenimo aprašymas“. Nuo 2014 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys, suteiktas meno kūrėjo statusas.  Knygos „Akmenukų pasakos“, „Pypas ir jo nutikimai“, „Žąsino Gagio kelionės“ įtrauktos į moksleiviams rekomenduojamų knygų sąrašą.  Aibė laimėtų prizų konkursuose – paskutinis laimėjimas – 2022 metais knyga „Žąsino Gagio nutikimai“ nominuota P. Mašioto premijai geriausios metų knygos vaikams kategorijoje.

Kada pradėjai rašyti? Kas paskatino?

Pirmą „romaną“ pradėjau rašyti gal vienuolikos. Jis vadinosi „Auksinis kardas“ ir buvo knygų apie Robiną Hudą, kapitoną Pramuštgalvį ir Tadą Blindą kratinys. Pamenu, prirašiau gal penkis ar šešis mokyklinio sąsiuvinio puslapius ir jaučiausi padirbėjęs iš paties – iš esmės įpusėjęs savąjį „romaną“. Kai nušvito, kad tai tebūtų kelios pastraipos spausdinto teksto, rankos truputį nusviro. Na, bent jau tam kartui.

Kas paskatino… Yra tokia įdomi psichoanalitikų teorija apie meno ištakas: pasak jos, kai sveikieji genties nariai išeidavo į medžioklę, visokie paliegėliai likdavo namuose ir bandydavo prisidėti prie medžioklės simboliškai – piešdami ant uolų bizonus ir kitus medžiojamus žvėris. Kitaip tariant, pagal šią teoriją postūmis kūrybai kyla iš stokos – tai savotiška sublimacija, noras kompensuoti vienokį ar kitokį stygių. Koks stygius mane paskatino kurti dabar jau sunku prisiminti, bet greičiausiai tai buvo kiekvieno vaiko širdyje tūnantis Tomas Sojeris: rijau nuotykių romanus ir pats norėjau kažką tokio patirti, o kadangi prisidėti prie piratų ar indėnų tais laikais jau buvo sunkoka, teko plaukioti po jūras ir jodinėti prerijomis vaizduotėje.

Ar pirmieji bandymai buvo panašūs į tai, ką darai dabar?

Retai pasitaiko autorių, kurie nuo pirmųjų tekstų tartų savitą autentišką žodį. Kaip ir kiekvienoje sferoje, reikia pradėti nuo nulio: tapimas Saboniu prasideda nuo to, kad mokaisi varytis kamuolį, o dėjimai iš viršaus ir perdavimai per nugarą ateina kur kas vėliau (jeigu apskritai ateina)…

Ramūnas ŽIMANTAS

Visas rašinys kovo 29 d.