Akmenės rajono 70-mečiui. Nutolę, tačiau neužmirštami mūsų jaunystės takai (2)
Praleidau dar vieną mūrinį pastatą, tačiau jis buvo ne iš plytų, bet iš kažin kokios man nežinomos medžiagos, panašios į molį. Jame buvo įsikūręs žemės ūkio bankas. Ilgainiui jį uždarė, jo vietoje įsikūrė Kultūros skyrius, o pirmas aukštas buvo perduotas kultūros namams. Juose vykdavo įvairių ratelių repeticijos, o dažniausiai karaliavo choristai.
Mašinų ir traktorių stotis turėjo savo bazę Dabikinėlės kaime, už pustrečio kilometro nuo miesto buvusioje dvarvietėje. Tarpkolūkinė statybos organizacija buvo įkurdinta Smiltinės kaime, irgi maždaug už poros ar trejeto kilometrų nuo miesto. Jų darbuotojai kūrėsi mieste. Tad jame labai trūko gyvenamojo ploto. Ir aš, pradėjęs dirbti mokytoju, pirmiausia apsigyvenau pas mokytoją Praną Brandžių, jo namo verandoje.
Pirmasis žingsnis, paskelbęs permainas buvusio valsčiaus miesto infrastruktūroje, buvo vandentiekio ir kanalizacijos trasos. Prie jų ėmė jungtis pagrindinėse gatvėse įsikūrusios valstybinės įstaigos ir individualūs namai. Didelė naujiena buvo pirtis Sodų gatvėje, anų laikų akimis, tikrai tobulas objektas. Maždaug tuo pat metu baigta 4 butų gyvenamojo namo Komjaunimo gatvėje statyba. Tame name ir mano 4 asmenų šeima (su manimi tuomet gyveno tėvai, brolis ir sesuo) gavo vieną kambarį prie bendros virtuvės.
Ilgainiui statybos tolydžio intensyvėjo. Apie 1956 metus buvo pastatytas partijos rajono komiteto pastatas, jame įkurdintas ir komjaunimo komitetas, kurio pastate įrengėme mokyklos bendrabutį. Jau minėjau, kiek patogumų suteikė pastatyti naujieji kultūros namai. Beveik tuo pačiu metu tuščiame daržų sklype miesto pakraštyje sumūryta ligoninė su atskiru poliklinikos pastatu. Tais 1957 metais buvo suremontuotas ir atitiesintas bažnyčios bokštas.
Vis daugiau gyventojų statėsi individualius namus…
Daugiau Kazimiero Pakelčio prisiminimų šeštadienio, rugsėjo 26 d. VIENYBĖJE