Apdovanojimai ir pagerbimai – mažai svarbūs dalykai

Tarptautinės mokytojų  dienos proga apdovanojimas buvo įteiktas Ventos gimnazijos istorijos mokytojai Janinai LAKAČAUSKIENEI. Tuomet, žmonių šurmulyje, nebuvo galimybės pakalbinti ir pasveikinti. Dėkodama Janina pasakė, kad nėra išskirtinė, geresnė už kolegas, ir kad apdovanojama jaučiasi nejaukiai. Tuos pačius žodžius pakartojo ir mudviejų pokalbyje. „Geriau pasikalbėkime apie gyvenimą, apie tai ką norėčiau nuveikti“, – pasiūlė Janina.

Patys žinote, kaip gyvename mažose bendruomenėse, o mūsų kraštas būtent toks – visi visus iš matymo ar iš pavardės, pagal giminės liniją pažįsta. Tad Janiną Lakačauskienę bent jau iš matymo pažįsta didžioji dalis rajono žmonių. Naujojoje Akmenėje gyvenantys sakytų, kad pedagogė yra kraštietė, ir būtų teisūs. Alkiškių kaimo žmonės prisimintų ją kaip buvusio darželio vadovę. Jau antras dešimtmetis eina, kaip ventiškiai gali teigti tą patį – Janina yra ventiškė.  Priskirdama save prie tų, kurie šiek tiek  pažįsta Janiną, norėjau pasmalsauti, kokių charakterio savybių reikia ryžtingiems pokyčiams. Ji kelis kartus pakeitė ne tik gyvenamąją vietą, o visur, kur gyveno, buvo tvarka ir jaukumas, bet ir darbą. Tiesa, darbas visada siejosi su vaikais, švietimo įstaigomis. Esminis pokytis, tai pripažįsta ir Janina, buvo istorijos dėstymas Ventos gimnazijoje.

Romos Jonikienės rašinys trečiadienio, spalio 23 d., VIENYBĖJE