Apie tikėjimą, šeimą, mus

Mindaugas ŠLAUSTAS mūsų krašte kunigystės kelią pradėjęs dvasininkas. Dabar jis – vienintelės Lietuvoje sovietmečiu pastatytos  Klaipėdos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Taikos karalienės bažnyčios klebonas. Pokalbis su juo apie naujas bažnyčios tradicijas, šeimų požiūrį į krikščioniškąsias vertybes. Akmenės krašto enciklopediniame žodyne rašoma, kad M. Šlaustas – katalikų kunigas. Gimė karininko šeimoje, nuo 6 metų gyveno pas senelius Akmenėje, įstojo į Telšių licėjų, baigė studijas Telšių seminarijoje ir įšventintas kunigu. Studijuodamas 4 kartus atliko liturginę praktiką Vokietijoje, darbavosi Klaipėdos, Palangos, Tauragės, Gargždų, Skuodo parapijose. Kaip gerai mokantis užsienio kalbas, apaštališkojo nuncijaus Pedro Lopez Qintana pastebėtas ir nuo 2014 pakviestas dirbti jo asmeniniu sekretoriumi. Dalyvavo rengiant Popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje, kaip vertėjas, lydėjo Ganytoją jo viešnagės metu.

Ar yra skirtumas tarp Jūsų dvasinės tarnystės prieš dvidešimtį metų ir dabar?

Anuomet buvo karta, kuri turėjo labai tvirtą tikėjimo pagrindą. Ir kurį jie siejo su savo gyvenimu. Sovietmečiu priėmė sakramentus. Dažnai slapta, bet žinodami kam tai daroma, ką tai reiškia, tačiau jie neturėjo galimybės gyventi laisvai.

Dvasiniai dalykai, kurie yra šiandien, keičiasi. Net požiūris į religiją. Dabar į ją žiūrimą kaip į paslaugų centrą, į kurį atėjus, tau tūri būti suteikta paslauga. Kas atsitiko kartoms keičiantis? – Nauja karta neturėjo stipraus dvasinio pamato. Ji negalėjo perduoti to savo vaikams. Atsirado tarsi tuštuma. O tuštuma turi būti kuo nors užpildyta. Dažniausia  užpildoma surogatine (pasiskolinta) laime.

Daiktais taip pat?

Ir daiktais. Ir santykiais. Tačiau jie – tik malonumas. Jei man nemalonu – nepalaikau santykių. Viskas sudėliojama ne į tradicines vertybines lentynas, o kaip patogiau. Tada žmogus daugelyje dalykų mato beprasmybę, atsiranda nihilizmas. Žmogus tampa pažeidžiamas  įvairiausiomis „išganymo“ idėjomis. Jis nebetiki mokslu. Įdomu, kad netikėdamas mokslu, jis taip pat neigia ir religiją. Jis kuria savo dirbtinį pasaulį, kuriame jaustųsi saugus.

Ir visa šita vyksta ne tik Lietuvoje. Ypač perversmų akivaizdoje. Tai savotiškas laikmečio istorijos bangavimas. Naujos patirtys ateina iš kelionių po didesnius miestus, svetimas šalis. Tačiau neįsigilinama į šaknis, juk mes ten negyvenome. Parsivežame klaidingas mintis, idėjas. Tik pirminį, paviršutinį matytą, girdėtą. O čia bandome jį padaryti esminiu, pagrindiniu. Bet kada įsigilini į vienos ar kitos valstybės, tautos gyvenimą, tas santykis su mūsuose naujadaru esamu papročiu, veiksmu, yra gilus ir vertybinis, atsiradęs per laiką. Jis yra tęstinis. Gal ir paviršutiniškas, bet vis vien gilus, atsiradęs ne iš karto. Jo buvimas visuomenėje yra logiškas…

Visas Ramūno ŽIMANTO interviu su kunigu rugsėjo 9 d. numeryje