Į Amazonę, pas indėnus (4)

Bet kuris metų laikas tinka kelionėms. Bet yra kraštų, į kuriuos nukeliauti reikia ryžto ir … nutrūktgalviškumo. Nes ten ne tik įdomu, bet ir pavojinga. Naujojoje Akmenėje gimęs ir augęs, mokyklą baigęs kraštietis Gytis JUODPUSIS gyvena ir dirba Vilniuje. Kartu su keletu draugų Gytis prieš gerą dešimtmetį nukeliavo į Amazonės džiungles,  ieškojo su išoriniu pasauliu mažai kontaktų turinčios genties. Didelė sėkmė, kad keliautojas rašė dienoraštį. „Vienybei“ leista pasinaudoti  dienoraščio puslapiais.

Ramūnas ŽIMANTAS

 Amazonė

Sausio 9 diena

Pasiekiame Esmeraldą – varganą indėnų miestelį. Pagrindiniai miestelio pastatai – skarda dengtos vienaukštės pašiūrės be langų ir durų. Mums reikia rasti indėnų vadą Enrikę Lučo ir prisiregistruoti nacionalinės gvardijos poste. Jei tai pavyks, kelias į Orinoko intaką Okamą ir Putako mums bus atviras.

Sutinkame vadą. Jis apie penkiasdešimties metų civilizuotos išvaizdos vyras. Vadas gyvena kartu su savo palyda – keletu vyru. Jo žmona (o gal ir žmonos) gyvena atskirai. Vadas lydi mus iki karinės bazės ir aerodromo. Čia mes turime prisiregistruoti. Panašu, kad aš esu pirmasis lietuvis atvykęs į Esmeraldą. Grįžtame į vado trobelę ir pradedame derybas dėl leidimo vykti toliau. Vadas prašo penkių tūkstančių bolivarų. Tai nemaži pinigai, abejoju, ar dažnai gyvenime jam teko matyti šią suma. Panašu, kad vadas neapsiėjo be Akselio patarimo nuo mūsų nulupti maksimumą. Manau, kad Akselis tikisi ir savo dalies, su tuo šmikiu išsiaiškinsime, kai grįšim į Puerto Ajakučo…

Susiderame dėl 3500 bolivarų. Kaip asmeninę dovaną vadas gauna žvejybai skirtą suomišką peilį. Myšos dovana jam patiko, su peiliu nesiskyrė visą ekspedicijos laiką. Vadas nusprendė vykti kartu. Mums tai panašu į laimėjimą loterijoje, nes atsivėrė kelias į Okamos ir Putako baseinų indėnų teritorijas. Turime šansą pasiekti Posobekiteri bendruomenės indėnus, kurių civilizacija praktiškai dar nepasiekė. Tai išties didžiausia sėkmė, kokios galėjome tikėtis. Reikia aplaistyti. Džinas, romas, trauktinė. Visi smagūs. Labai. Kalbos barjeras nyksta. Akselį stipriai nuliūdina mūsų sėkmė.

Nakvojame vado lūšnoje – apgriuvusiame iš blokelių suręstame, netinkuotame, skarda dengtame namelyje. Jame yra keletas kambarių be langų ir durų. Baldų nėra,  miegosime hamakuose…

Tęsiame Gyčio JUODPUSIO pasakojimą apie kelionę po Amazonę. Skaitykite rugsėjo 9 d. numeryje