Aplinkui daug grožio
Nepamėginęs nesužinosi , ką gebi. Nepasidalinęs kūryba su kitais, nesuprasi, kaip labai artimas esi svetimų žmonių sieloms. Žodžiais būtinybę dalintis aprašyti nėra sunku, tačiau pačiam išeiti į viešumą ir atvirais delnais tiesti kūrybos rezultatą kur kas sunkiau. Reikia kitų žmonių, kurie paragintų, stumtelėtų žengti žingsnį, reikia, kad pasitikėtų ir patikėtų būsimu rezultatu. Panašios aplinkybės į dienos šviesą išviliojo ventiškės Linos VAIČKUVIENĖS kūrybą. Ji užfiksuotais nuotraukose vaizdais iliustravo Ventos krašto trečiojo amžiaus universiteto ką tik išleistą knygą „Malda medy ir akmeny“. Knyga nedaugiažodė, kukli tekstais, tačiau gausi Linos nuotraukomis, kuriose fiksuojami kryžiai, koplytėlės, smutkeliai. Kodėl taip nutinka, kad apie gabų, menininko žvilgsnį turintį ir gebantį tai parodyti žmogų, pažįsti po daugybės tylos ir kuklumo metų?
Roma JONIKIENĖ
Kas žino, gal Lina Vaičkuvienė taip niekada ir nebūtų plačiau paviešinusi savo pomėgio fotografuoti, o aplinkiniai nebūtų vartę stilingos, spalvingos knygos, kurioje dešimtys nuotraukų, jei ne Ventos krašto TAU idėja iš projektinių lėšų išleisti knygą. Idėjos autorė – to paties TAU dekanė Janina Lakačauskienė. Mokytojos „genas“ pasireiškė raginime imtis nuotraukų, ir šį darbą nudirbti Janina paprašė Linos, sakydama „Tu tikrai galėsi.“ Lina atsakiusi „Gerai. Galėsiu“. Ir tik tuomet apgalvojusi situaciją: juk vienos taisyklės, kurios nėra griežtos, galioja, kai fotografuoji savo malonumui, ir vieną kitą nuotrauką parodai facebook‘o paskyroje, bet visai kiti reikalavimai, kai nuotraukomis užpildai knygą – prieinamą visiems ir gyvensiančią labai ilgai. Bet žodis ne žvirblis, pasakyta – pažadėta – visi išgirdo – reikia imtis darbo…
Visas rašinys apie Liną vasario 20 d. numeryje
