Slaptojo budelio išpažintis

Praeitais metais Viešojoje bibliotekoje apdovanoti konkurso, skirto  Lazdynų Pelėdos paminėjimui, kūrinių autoriai. Puiki proga susipažinti su konkurse dalyvavusių autorių kūryba. Vienas tokių konkurso dalyvių – kaunietis Stasys Babonas. Jo naujausia knyga  „Požeminė sankryža”.  Dalijamės apsakymu, pristatytu konkursui.

„Vienybės“ komentaras

Stasys BABONAS

Atskriejo džipas, iš jo iššoko treningais apsitempęs, vos ne gorilos ūgio plikagalvis vyriškis, į šiukšlių konteinerį įgrūdo tris didelius juodus maišus. Jis mane pamatė: sėdėjau po kaštonu, netoli šiukšlių konteinerio, skaičiavau balandžius. „Gal aš tapau nereikalingu liudininku? – suspurdėjo širdis. – Gorila įsimes mane į bagažinę… Tik tegul pabando, – mirktelėjau akį balandžiui. – Turiu naganą.“ Vyrukas įsirangė į džipą, neuždarė durų, į mane žiūri. Gal į balandžius? Vyriškio ausys vis gaudo mano žodžius. Aš tik šnibždu. Manau, kad jis iš lūpų krutėjimo nemoka atspėti žodžių. Ne viską galiu kalbėti – daviau tylos įžadus…  Nepabėgsi, žmogau, nuo savo šešėlio. Aš dirbau slaptuoju demokratinės valstybės budeliu… Kiek daug sužinai, kai nušauni žmogų! Vos ne filosofu tampi, vos ne aiškiaregiu. Tik mažą žingsnelį reikia žengti ir tau atsivers žmogaus gyvenimo (ne mirties) paslaptys. Kai nušauni žmogų, sužinai, koks plėšrus žvėris yra tavo šešėlis. Angelas sargas pasprunka, jo vieton įrėplioja tavo šešėlis… Tamsoje bandai pasislėpti. Gal ir tiesa, kad tamsoje žmogaus šešėlis devynis žingsnius į šalį pabėga. Kai iš tamsos žengi, tavo šešėlis tave užpuola.

Aš nušoviau vieną žmogų. Gal du? Gal tris? Gal nei vieno? Ne į vieną žmogų aš paleidau kulką… Žinau, galiu savo mirtimi prisiekti, kad žmonės turi angelus sargus. Aš daug apie tų nematomų (vienas, kitas juos regi) gyvūnų bindzinėjimą aplink žmogų žinau… Kai nušoviau žmogų, jo angelas sargas čiupo manąjį, iš krūtinės išrovė ir nusitempė su savimi. Nereikėjo man veržtis į statutinių pareigūnų luomą! Juokas supurto, kai prisimenu vaikystės kliedesius. Norėjau stovėti sankryžos viduryje ir su dryžuota lazdele reguliuoti eismą. Smėlyje didelius kryžius (sankryžas) braižiau. Automobiliukai per sankryžas riedėdavo… Jie buvo maži, jie į delną tilpdavo. Iš toli atriedėdavo. Ten toli, kur akys nepasiekdavo, jie (neabejojau) buvo dideli. Delnu uždengdavau riedančius per sankryžą. Toli, toli, kur akys nepasiekdavo, jie vėl dideliais tapdavo. Tikrais…

Visas rašinys vasario 20 d.