Birželio 14 – oji Gedulo ir Vilties diena

Giminės tremtis nesugniuždė

Tūkstančiai, šimtai tūkstančių  sulaužyti mėgintų, bet neįveiktų likimų. Buvo didžiulis okupantų noras palaužti tautą. Užkariautojai pradėjo genocidą. Tačiau ištremtieji išliko. Po dešimties ar daugiau metų grįžo į Lietuvą, palikę tolimoje Sibiro žemėje ilsėtis tos palaimingos dienos nesulaukusių  artimųjų palaikus. Grįžo, nes visada tikėjo, kad  ten neliks. Mūsiškius trėmė nesirinkdami – kartais net nežinia už ką – už Uralo kalnų keliavo ir seni, ir jauni. Atsiminimai tuomet vos dvejų metukų „tėvynės priešo“,  tremtinio.

Kelias

Povilo ŽIMANTO , gyvenančio Naujojoje Akmenėje, šeimą ištrėmė 1948 metais gegužę. Atėjo ginkluoti, liepė pasiimti, kas svarbiausia, ir išvežė į Mažeikius, kur susodino į traukinio vagonus. Nesupratom, kodėl taip nutiko. Per karą, traukiantis vokiečiams, mano senelio namai Suginčių kaime (Akmenės rajonas), netoli nuo dabar apleistų, apgriuvusių fermų, sudegė.

Glaudėmės pas latvius Numsėdžius. Didelė šeimyna mūsų buvo, tačiau darbo rankų reikėjo papildomų,  iki karo turėtus 34 hektarus, kuriuos seneliui nupirko iš Amerikos grįžusi jo mama Zofija, mano prosenelė, dirbti kasmet samdydavo dar vieną kitą žmogų. Mano mama yra pasakojusi, kad vienas latviukas, berods Pušinieks, kvietė senelį persikelti gyventi pas jį, sakydamas: „Eikit iš ten lauk, nes gali ištremti jus“. Nepaklausė,  nes nesitikėjo, gal būtų išvengę tokio likimo.

Man tuo metu buvo vos dveji metai. Tad prisiminti kažką labai konkretaus  sunku, o artimųjų, anuomet buvusių daug vyresnių, beveik nelikę. Mano žinios tai  perpasakoti atsiminimai. Tik su amžiumi, kai daug ką supranti, sužinai, „suvedi galus“, atsiminimai ryškesni, detalesni regint nuotraukas ano gyvenimo. Mane siūlėsi priimti auginti Lietuvoje kaimynė Karusia, bet mama nesutiko, sakė, jei visus veža, visa šeima ir keliausim.

Tris savaites į Solyanaya kaimelį Taišeto rajone, Irkutsko srityje, rusijoje esantį už beveik 5600 kilometrų nuo namų, dundėjome traukiniu. Galutiniame kelionės taške visus išskirstė. Šeimų neskaidė, tad į miško ruoša užsiimantį kaimelį patekome visu Žimantų būriu – mano prosenelė, senelis su žmona, mama, mamos broliai Juozas, Stasys, Dominykas, sesuo Ona.

Tremtis

Pradžia labai sunki buvo. Ne dėl aplinkinių – miestelyje gyveno ir rusai, ir ukrainiečiai. Tie irgi buvo tremtiniai. Dabar galvoju, kad ir ten gyvenę rusai galėjo būti kažkokie ištremtieji ar atstumtieji. Iš jų nebuvo nei paniekos, nei neapykantos. Dalindavosi, kuo turėjo.

Pradžioje gyvenome barakuose…

Prisiminimų autorius

Povilo ŽIMANTO archyvinės nuotraukos:

Povilas Žimantas

Žimantų šeima. Prisiminimų autorius sėdi tarp savo senelių, pirma iš kairės stovi jo mama.1953 m. liepos 9 d.

Dominyko ir Elenos Žimantų vestuvės. Prisiminimų autorius stovi su mama dešinėje

Viso rašinio dairykitės birželio 13 d. numeryje