Dailininkas, pravarde Abstraktas

 

Viktoras JACAS, menininkas, kurį žinojau, tačiau, vargu, ar pažinau. Dešimtmečius gyvenome keturi namai per kelią, tačiau retokai takai susikirsdavo. O kai susikirsdavo, išplėtusi akis žiūrėdavau į Viktoro paveikslus ir klausydavausi pas jį susirinkusios kompanijos kalbų. Viktoras ir atrodė, ir mąstė, ir samprotavo, ir elgėsi kitaip nei mes.

Įspūdis

 

Pokalbis su Viktoro Jaco seserimi Vida Dailidavičiene buvo šiltas, nuoširdus, su prisiminimų iššauktomis ašaromis. Vidai yra ką prisiminti, nes mamai pažadėjo rūpintis broliu. Likimas sutvarkė taip, kad mama daugiau kaip dviem dešimtmečiais pragyveno sūnų. Kai Viktoras po pirmojo įkalinimo ir gydymo psichiatrijos ligoninėje sugrįžo į Naująją Akmenę, jau buvo atvilnijusi žinia, kad jis dailininkas, nes ligoninėje visiems pripiešė norimų paveikslų. Meninės sesijos kartojosi tiek kartų, kiek jis gydėsi – piešdavo visiems pageidaujantiems norimomis temomis. Už įvairius prasižengimus Viktoras buvo nuteistas kelis kartus. Neturiu dokumentų, kad galėčiau parašyti tiksliau, be to, ne toks rašinio tikslas. Prisimenu vieną iš kelių, komediją primenantį Viktoro teistumą, kai jis viešai paskelbė susprogdinsiąs milicijos pastatą.

Abstrakto talentu ne vienas žinomas asmuo yra pasinaudojęs. Sunku pasakyti ar tinkamas žodis „pasinaudojo“, mat Viktorui buvo įprasta tapyti be atlygio, tapyti visiems, išdalinti tai, ką sukūrė. Manu, galėtume sakyti, kad pareigas ir valdžią turintys žmonės savaip padėjo Viktorui. Jį uždarydavo parų, sočiai maitino, atveždavo visko, ko reikia tapymui, ir leido užsiimti svajonių darbu. Tiek sesuo Vida, tiek geras jo draugas tautodailininkas iš Naujosios Akmenės Simonas Misevičius pasakojo, kaip iš išblaivinimo „įstaigos“ Viktoras sugrįždavo vilkėdamas nauju sportiniu kostiumu, avėdamas kokybiškais sportiniais batais, akis prisidengęs madingais akiniais.. Yra žmonių, šiandien turinčių gausias abstraktaus meno kolekcijas – paveikslus nutapė Viktoras Jacas..

Išvaizda

Įsiminė sesers pasakojimas, kaip skirtingai mama ir tėvas reaguodavo į sūnaus „mados šauksmą“. Namuose buvo šventė, į puotą susirinko daug svečių, stalai buvo padengti taip vadinama „U“ raide. Linksmybės įsilingavo, laiptais iš antrojo aukšto nulipa Viktoras: zomšos švarkas su karpytais kutais ant rankovių , margi marškiniai, kaubojiški batai ir to paties stiliaus skrybėlė, be abejo, madingi tamsinti akiniai, nes Abstraktas tokius mėgo. Svečiai pritilo, juos nustebino tokia išvaizda, nes tais laikais tarybinio auklėjimo žmogui į galvą nešautų taip apsirengti, kaip iš amerikietiško filmo „Smėlio karjerų generolai“. Tėvas atsistojo ir buvo pasiruošęs suplėšyti sūnaus švarką, nes įsikibo į atlapus. Bet mama ryžtingai pasakė: „Palik jį ramybėje. Tegul rengiasi kaip nori“.

Simonas Misevičius prisiminė Viktoro pasakojimą, kai šis grįžo iš autorinės parodos Vokietijoje. „Visi žiūrėjo į mano tatuiruotes. Atsižiūrėję, pastebėjo paveikslus“…

Pasakojimo apie talentingą menininką antroji dalis – „Vienybės“ kovo 4 dienos numeryje

Roma JONIKIENĖ