Medemrodės dvaras
Vera ir Vladimiras Zubovai dirbo ranka rankon. Aš prisimenu iš seniausių laikų, kaip jie abu rytais išjodavo į laukus, kartais naktimis keldavosi budėti prie galvijų. Kiekvieną gyvulį vadindavo vardu. Vladimiras kartu su Mama, o paskui ji viena dėl Medemrodės nuolat sielojosi, planavo, projektavo, džiaugėsi sėkme. Jų bendradarbiavimas buvo idealus, ir Medemrodė klestėjo.
Dėl progresuojančios širdies ligos ir kitų negalavimų mano patėvis gyvenimo pabaigoj nebegalėjo visko aprėpti. Ūkvedystė pamažėl perėjo į Mamos rankas. Greit įsitikinom, kad ji – puiki administratorė. Patėviui mirus, Medemrodė tapo Veros nuosavybe. Visi pradėti darbai buvo užbaigti, atsirado naujų. Veros Zubovienės valdomas ūkis ne tik išliko aukšto lygio, bet buvo ir toliau gerinamas. Ketinta pastatyti naujus namus darbininkams. Šis planas, deja, neįgyvendintas.
Zubovai sąžiningai rūpinosi savo darbininkais. Su žmonėmis jie abu buvo paprasti, demokratiški, nemėgo poniškumų. Medemrodėj darbo sąlygos buvo geresnės negu kitur, o gyvenimas kumetynuose – lengvesnis. Zubovai savo žmonių nežemindavo, neužgaudavo. Tokia buvo sena mūsų šeimos tradicija, ir žmonės tai prisimena.
Justina Gružaitė iš Panevėžio, buvusi melžėja, rašo, kad Zubovai nuoširdžiai globojo jų darbščią daugiavaikę šeimą. Jos tėvas buvo vežikas, brolis Vladas traktorininkas. Olia Kavaliauskienė iš Mažeikių dirbo Medemrodės pieninėj ir padėdavo virtuvėj. Ji prisimena, kad Vera buvusi labai paprasta, užeidavusi į virtuvę pasitarti, pasikalbėti, išklausydavusi nuomonių, pasiteiraudavusi apie šeimą, visados atveždavo dovanų, apie visus pagalvodavo. Šitas žinias neseniai užrašė Kazė Levanaitė-Augustauskienė iš Mažeikių, Mamos ilgametė sekretorė ir sąskaitininkė. Gal atsirastų ir daugiau gyvų liudininkų?
Paskutinį dešimtmetį Medemrodė klestėjo. Joje virte virė darbas, buvo organizuojami gyvulininkystės ir namų ruošos kursai, rengiamos parodos. Atvykdavo ekskursijų. Ministerija atveždavo svečių iš užsienio, ir man ne kartą yra tekę juos priimti.
Daug jaunų agronomų ilgiau ar trumpiau sta˛uodavosi Medemrodėj. Kazės Levanaitės žodžiais, Vera Zubovienė praktikantams skyrė daug dėmesio ir laiko, duodavo praktiškų patarimų, stebėdavo jų pažangą. Kartais sakydavo: tas nebus darbininkas, bus ponas agronomas. Darbininkams ji buvusi grie˛ta, bet teisinga, reikli, taktiška. Mokė savo pavyzdžiu. Vera Zubovienė buvo didelė žemės ūkio žinovė. Kiekvieną dieną su ūkvedžiu Dzikausku išjodavo į laukus, atkreipdavo dėmesį į kiekvieną smulkmeną. Kai kontrolasistentas kas mėnesį tikrindavo bandą, ji sekė kiekvienos karvės pieno riebumą, teiraudavosi, kodėl, pvz. bobutės pienas suliesėjęs ir pan. Vakarais tardavosi su ūkvedžiu dėl kitos dienos darbų, po to prisėsdavo prie rašomojo stalo ir tikrindavo sąskaitas, rašydavo laiškus. Kitą rytą anksti vėl būdavo ant kojų. Labai mylėjo arklius, ypač savąją Guldą, kurią jai rytais atvesdavo laukams apjoti. Vėliau, kai paseno, dažniau sėsdavo į važelį. Sau nedaug reikalavo. Aš prisimenu iš senesnių laikų, kad ji labai džiaugėsi, kai mano patėvis jai užsakė gražų naują balną. Ypatinga dovana buvo sidabriniai rogių skambalai arkliams. Visoj apylinkėj buvo vadinama „senąja Zuboviene“.
Kaziūnė Levanaitė su Mama daug metų dirbo, ją labai gerai pažinojo. Aš su Kaziūne susirašinėju iki šios dienos. Jos žodžiais, Veros Zubovienės svarbiausias bruo˛as buvo paprastumas, žmogiškumas. Ji niekados neužmiršdavo pasiteirauti apie susižeidusius ar susirgusius darbininkus, jų vaikus. Neprava˛iuodavo pro senyvą keleivį jo nepasisodinus, neišklausinėjus. Ne kartą skolindavo iš gailesčio, nors žinojo, kad laiku nebus grąžinta. Labai pergyvendavo, kai reikėdavo atleisti nesąžiningą darbininką. Pasitikėjo žmonėmis, nors dėl to ir teko nukentėti. Rūpinosi vargingom šeimom, netgi žinomo agitatoriaus šeima. Sakė, kad vaikai čia nekalti. Buvę Medemrodės darbininkai ją mini tik geru žodžiu, vadina „mūsų gerąja ponia“. Šie žodžiai yra šviesus paminklas V. Zubovienės atminimui.
Patėvis mirė 1933 m. Paskutinius mėnesius prieš jo mirtį atvažiavau iš Vokietijos ir buvau su juo Medemrodėj. Jis norėjo būti palaidotas senose kapinaitėse netoli Medemrodės centro. Taip ir padarėme. Suvažiavo minios žmonių, norinčių jam atiduoti paskutinę pagarbą. Laidotuvių eisena tęsėsi apie kilometrą.
Valerija BIELSKYTĖ-ANYSIENĖ