Dailininkas, pravarde Abstraktas

Naujojoje Akmenėje gyveno savamokslis dailininkas, pravarde Abstraktas. Mirė gan jaunas – keturiasdešimt trejų. Negyveno be nuodėmių, nevertino savojo talento, to, ką sukurdavo, nemokėjo parduoti. Dalino paveikslus į kairę ir dešinę, dovanojo už draugystę, atiduodavo už butelį. Buvo neįtikėtinai iškalbus, tikras filosofas, didelis svajotojas ir fantazuotojas. Tokiam žmogui, kaip Abstraktas, reikėjo keliauti per pasaulį, pamatyti septynis stebuklus, viską nutapyti ir uždirbti milijonus. Deja, viskas buvo kitaip. Nesu ta, kuri galėtų ir gebėtų įvertinti tautodailininko, talentingo tapytojo Viktoro JACO kūrybą. Tas darbas kažkieno laukia, nes Viktoro paveikslų pas draugus likę taip mažai, kad būtų galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Šeima neturi nė vieno.

 

Šeima

Viktorą Jacą, pravarde Abstraktas, pažinau, tačiau jo draugų kompanijai nepriklausiau, nes tokie vaikinai, kaip jis, į tokias piemenes, kaip aš, tais laikais nekreipė dėmesio. Bet pažįstu visą būrį jo kompanijos „narių“. Dėl šito džiaugiuosi, bus ką pakalbinti. Kodėl susizgribau, kad jau laikas parašyti apie labai prieštaringą asmenybę, padėjusią pamatus abstrakčiam menui atsirasti rajone? Išsigandau, kad nebebus pasakotojų. Nesuspėjau pakalbinti Viktoro mamos ir kelių gerų jo draugų.

Sesuo Vida DAILIDAVIČIENĖ gyvena Naujojoje Akmenėje, tėvų name, tame pačiame, kur laikas nuo laiko, sugrįžęs iš klajonių, glaudėsi ir Viktoras. Judviejų tėvai kilimo iš Pavadaksčių kaimo, netoli Kivylių. Tėvas latvių tautybės, mama lietuvė. Dviejų tautų jaunuoliai susiėjo per Vadaksties upę. Viktoras gimė 1954 metų rugpjūčio 5 dieną. Vida šešeriais metais vyresnė už brolį, tačiau jų vaikystės kaime ji negalėjo pagelbėti mamai prižiūrėti brolio, nes šis buvo labai padūkęs. „Prisimenu, mama, kad galėtų dirbti ūkio darbus, samdė auklę, jauną mergaitę. Viktoras nuo mažų dienų labai mylėjo mamą. Neišleido jos iš akių. Visą dieną taip ir girdėdavome vieną ir tą patį žodį: „mama, mama, mama“ – skambėjo namai ir kiemas. Ir visą gyvenimą taip – pirmasis klausimas, kai sugrįš į namus, būdavo: „kur mama, kaip jai sekasi?“- prisiminė Vida.

Į Naująją Akmenę šeima atvažiavo, kai Viktorui buvo dveji. Apsistojo pas gimines. Tėvas įsidarbino cemento gamyklos transporto ceche krovėju, mama Kultūros rūmuose darbininke. Abu visą gyvenimą nepakeitė darbų. Vida prisiminė jausmą apsigyvenus mieste – atrodė toks didmiestis, taip gražu. Vaikai šėlsta gatvėse… Nuo mažens Viktoras turėjo talentą visiems vadovauti. Paskui keturmetį vaikiuką lakstė net mokyklinio amžiaus vaikai. Visur jis buvo pirmas, visur pramušta galva. Pačią šilčiausią ir gražiausią vasaros dieną į namus sugrįždavo purvu apkibęs, murzinas. Jam įdomiausia buvo ką nors išardyti, perkonstruoti, kur nors įlįsti, kur kiti nelįstų. Anuomet tokių prabangos dalykų, kaip piešimo popierius, pieštukai, vandeniniai dažai, vaikams nepirko. Gal ir nebuvo įmanoma gauti. Tad nuo kada Viktoras susidomėjo piešimu, sesuo nežino. Tačiau, kad piešimas tapo vienu didžiausiu priekaištu mokykloje – tiesa.

 

Santvarka

Būtų įdomios psichologo išvados, kaip sovietine santvarka pakeitė Viktoro gyvenimą. Gal nepakeitė, gal jis lygiai taip pat būtų elgęsis ir gyvenęs prie šiuolaikinio humanistinio auklėjimo. Bet anuomet humanizmo buvo nedaug – drausmė, paklusnumas, nusižeminimas. Nuo pirmųjų Viktoro dienų mokykloje namuose tvyrojo nerimas. Mokytoja į namus ateidavo dažnai. Niekas nesidomėjo, kodėl vaikui neįdomu mokykloje, ką geba ir ko nori. Tikslas buvo vienas – sutramdyti, nes per visas pamokas jis piešė. Sprendžiant iš likusių sąsiuvinių, labai dailiai ir be klaidų rašė! Vadinasi, mokslas sėdo į galvą, vėjas pro ausis neišpūtė. Kad pradinukas labai gabus piešimui, svarbu nebuvo. Viktoras sąsiuvinyje nupiešė Lenino portretą – vienas prie vieno, kaip dailininko šis buvo pavaizduotas. Mokytoja į klasę pakvietė direktorių, visa pedagogų taryba virkdė berniuką, o paskui pakvietė tėvus. Atsiimti nuobaudų visada eidavo mama. Dėl Lenino portreto „garbė“ teko mamai. Juk Leniną piešti galėjo tik ypatingi, santvarkos „patepti“ dailininkai… ir Viktoras Jacas.

Nesidomėjimas mokslu prie gero nevedė. Viktoras ne kartą buvo paliktas toje pačioje klasėje, todėl mokėsi su daugeliu Naujosios Akmenės miesto vaikų, kurie nebuvo Abstrakto bendraamžiai. Tai paaiškina tvirtinimus, kad daugelis pažino Viktorą ir mokėsi su juo vienoje klasėje. Kai Viktoras sulaukė dešimties, prasidėjo „juodojo siaubo periodas“. Taip tą laiką įvardino sesuo Vida. „Mokytoja vis dažniau ateidavo į namus, kol pagaliau pagrasino tėvams, kad Viktorą išveš į nepilnamečių koloniją, nes jis nepaklusnus, nerašo ir neskaičiuoja, tik sėdi, palinkęs prie sąsiuvinio ir kažką teplioja. Nesu su mama kalbėjusi ta tema, kaip atsitiko, kad tėvai negalėjo jo apsaugoti. Viktorą išvežė į koloniją. Įsivaizduoti neįmanoma – dešimties metų vaiką!“- kalbėdama apie tai, Vida ir šiandien susigraudina. Protu nesuvokiama, ką tokio reikėjo padaryti, kad atsidurtum kolonijoje? Galima tik spėlioti. Nuo tada prasidėjo mamos kelionės pas sūnų – pilni krepšiai maisto ir ilgos valandos dardėjimo autobusais lankyti sūnaus. Tik kartą Vida nuvažiavo kartu su mama, bet vaizdas, toks pat ryškus, kaip Viktoro paveikslai, liko visam gyvenimui. Kolonijos tvora, atrodo, užstojo saulę. Viršuje vielos, kuriomis teka elektros srovė. Ginkluota sargyba. Įkalinti vaikai – sudžiūvę, pajuodusiais veidais, visi avi kareiviškais auliniais batais, vilki vienodas kalinių uniformas, nuskustais plaukais. Viktorui buvo dešimt… Ten jis praleido šešerius metus. Iš kolonijos jį išvežė į psichiatrijos ligoninę.

Visą likusį gyvenimą vielos galai, viską matanti trečioji akis atsispindėjo jo paveiksluose.           Roma JONIKIENĖ