Etiudai apie kraštiečius
Pogrindžio spaudos daugintoja ir platintoja, laisvės kovų ir pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė. Blaivybės ir tautos kultūros skleidėja. Pedagogė. Tai vis epitetai, tinkami mūsų kraštietei Jovitai Niūniavaitei – Lesienei, ir vis tiek nepajėgiantys aprėpti šios moters asmenybės pilnatvę. Gimusi 1952 metais Akmenėje ir baigusi Šiauliuose J. Janonio vidurinę mokyklą, 1975-aisiais – tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto matematikos fakultetą, Jovita Niūniavaitė dirbo mokytoja Pakruojo rajone, Vilniaus rajono Bukiškių žemės ūkio mokykloje, Vilniuje baigė programavimo kursus ir buvo priimta Vilniaus automatinių valdymo sistemų materialinio aprūpinimo inžiniere, nuo 1987 metų dirbo Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos bibliotekinių procesų mechanizavimo skyriuje.
Nežinodamas neatspėtum, kad ši santūri matematikos mokytoja daugelį metų buvo tikras galvos skausmas sovietinio saugumo agentams. Dar 1980 metais Jovita Niūniavaitė pritapo Vilniaus inteligentų suburtame liaudies dainų mėgėjų klube ir su bendraminčiais ėmė rengti senojoje Kernavėje Rasos šventes – kūrė jų scenarijus, vadovavo koncertams ir kitokiems sambūriams. Kernavėje jau 1987 metų birželį Rasos šventėje viešai sugiedota ir V. Kudirkos „Tautiška giesmė“. Dar po metų vėl su bendraminčiais Jovita įsteigė statybininkų blaivybės klubą vėliau didelę prasmę įgijusiu pavadinimu „Sąjūdis“. Net ir blaivybės propaguotojai KGB agentams atrodė įtartini, saugumiečiai įdėmiai stebėjo blaivininkų organizuojamus religinių ir tautinių švenčių renginius, juolab, kad tokiuose renginiuose dažnai dalyvaudavo grįžusieji iš įkalinimo vietų sąžinės kankiniai, nepriklausomybės kovų dalyviai. Ne kartą tokio pobūdžio renginių būta ir Jovitos bei Antano Lesių namuose.
Sugebėjo mūsų kraštietė išvengti represijų ir kratų perspausdindama ir brošiūruodama pogrindžio leidinius. Per jos rankas ėjo ne tik Katalikų bažnyčios kronikos maketai, bet ir A. Šapokos, Z. Ivinskio bei kitų garsių nepriklausomybės meto istorikų tekstai. 1986 metais ji su bendraminčiais subūrė giedotojų būrį, kuris gyvuoja iki šiol ir vadinasi „Karunka“, o anuomet mokėsi etnografinių lietuviškų giesmių ir viešai jas propagavo.
Taip šviesuolių ir pasiryžėlių pastangomis brendo dideli įvykiai, kurių skambi pradžia buvo mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje 1987 metų rugpjūtį. Mitinge viešai buvo pasakyta kompartijos slepiama tiesa apie Molotovo ir Ribentropo paktą, jo pragaištingas pasekmes Lietuvai ir ne tik Lietuvai. Suprantama, kad Jovita Lesienė buvo pirmoje mitingo dalyvių gretoje. Įsikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis tarp ypatingos pagalbos reikalingų Lietuvos regionų įvardijo Vilniją. Sąjūdiečių paraginta, Jovita Niūniavaitė išvyksta mokytojauti į Šalčininkų rajoną, vėliau dirba Vilniaus rajono Pagirių vidurinėje mokykloje. Susikūrus judėjimo SOS Kinderdorf International struktūrai Vilniuje, mūsų kraštietė tapo pirmąja šio judėjimo savanore mama, augino be tėvų globos likusius vaikus. Tačiau 1997 ji vėl grįžo į Šalčininkų rajoną, dirbo mokytoja lietuviškose Turgelių bei Akmenynės mokyklose.
Ir kaip dar nepaminėti kraštotyrinės veiklos. Su vyru Antanu Lesiu Jovita dalyvaudavo kraštotyros monografijas rengiančios „Versmės“ leidyklos ekspedicijose, patys jiedu išleido tris knygas apie lietuvybės išsaugojimo Šalčininkų krašte aktualijas bei aktyvius kovotojus dėl Lietuvos laisvės. Pati Jovita Lesienė surinko medžiagą ir parengė publikaciją apie KGB naudotas kvotos ir represijų priemones. Be abejo, tai nebuvo itin sudėtinga, nes pati Jovita Lesienė buvo ne kartą KGB tardoma, gąsdinama, gundoma atsisakyti nelegalios veiklos. Jos bute buvo įrengta slapta pasiklausymo aparatūra, užvesta operatyvinio jos stebėjimo byla. Natūralu, kad nuo 2008 dirbdama Lietuvos genocido ir rezistencijos centre, Jovita Niūniavaitė – Lesienė nėra abejinga centre saugomų dokumentų tvarkytoja. Genocido centro bylose juk persipina tūkstančiai likimų, pasiaukojimo atvejų. Ir ji pati pripažinta Laisvės kovų dalyve.
Reiktų paminėti ir dar vieną mūsų kraštietės aistrą. Viename renginyje Jovitos Lesienės poeziją klausytojams pristatė kitas Vilnijoje pritapęs akmeniškis Romas Vorevičius. Taip pilietinės pareigos suvokimas, poreikis dirbti Lietuvai įveikia atstumą nuo Akmenės iki Vilnijos krašto. Deja, 2014 metų rugsėjį pačiame kūrybinių jėgų brandume į amžinybę tapo pašauktas Jovitos vyras, bendražygis Antanas Lesys. Bet laisvės kovotojai neišeina į nebūtį, jų darbai ir siekiai lieka gyviesiems.
Leopoldas ROZGA