Dangus iš vaiko svajonių

Norai ir svajonės yra keistas dalykas. Kai skaityti ir rašyti nemokantis kaimo vaikas, basomis laigydamas po pievas, pakelia akis į dangų ir pamato lėktuvą: „Žinokite, aš skraidysiu, būsiu lakūnas“, pasako kitiems, tokiems pat basakojams, ko gero, lieka nesuprastas. Bet svajonės būta tokios didelės, taip giliai apsigyvenusios širdyje, kad noras išsipildė. Liudvikas VALANTIS skraidė kelis dešimtmečius. Pastarąjį kartą visai neseniai – Akmenės aeroklube vykusiose veteranų varžybose.

Gimęs kaime dvigubu Žarėnų Latvelių pavadinimu, Liudvikas Valantis vaikystę praleido Šapnagių kaime. Didelė šeima – vienuolika vaikų, užaugo devyni, visi į gyvenimą turėjo kabintis patys, nes, atvirai apie vaikystę pasakojęs Liudvikas neslėpė – buvę daugiau nepriteklių, sočių dienų mažiau. Bet visi vaikai sėkmingai nusitiesė kelius į gyvenimą.

Buvo tokia diena, tikrai kaip iš meninio filmo, kai mažas berniukas ganė bandą, visos vaikystės vasaros buvo tokios. Dangumi skrido lėktuvas. „Aš tikrai žinojau, kad skraidysiu, kad labai noriu tai daryti, nors apie lėktuvus ir lakūnus mažai ką nutuokiau, – šešiasdešimties metų senumo įvykius prisiminė Liudvikas, ir šie prisiminimai jam malonūs. Visus medinius žaislus vaikas išsidroždavo pats: turėjo traktoriuką ir daug lėktuvėlių. „Aš tuos medinius žaislus nusinešdavau į mokyklą ir iškeisdavau į saldainius, buvo tokios „pagalvėlės“ su įdaru“, – juokiasi pašnekovas. Liudviko žmona Raisa primena, kad meistrystės pagrindai nenuėjo veltui. „Liudas viską moka: sukonstravo traktorių, priekabą, roges, lėktuvams, ko tik prireikdavo, sumeistraudavo. Namuose irgi – idėjos mano, Liudo darbas,“ – nagingą vyrą giria Raisa.

Romos Jonikienės pasakojimas rugsėjo 23 d. „VIENYBĖJE“.