Drausti ir bausti. Priglausti negalima?..

Kai klausaisi už lango ūžaujančio vėjo, ar į langą besiplakančių lietumi permirkusių  šuorų, darosi  liūdna, kad   gražiajam rudeniui  pabaiga. Baigėsi spalvos, traukiasi šviesa: ir rytą, ir vakarą  ilgiau reikia žiburio. Radijas vis pamėtėja  žinių, komentarų ar diskusijų, dėl jų darosi liūdna, kad nebesaugu, nebetikra, kad iš mūsų pačių gyvenimų auga kažkokie baubai ir grėsmės.—

…Kaune vėl  užlipta ant grėblio. Kilęs triukšmas dėl  vaiko teisių tarnybos veiksmų, parodė, kad  ginti turinčios institucijos, nežino, kaip tai daryti. Gelbėja bausdami. Nuo pat pirmos žinios apie iš šeimos paimtus vaikus  dėl įtarimų smurtavus prieš juos, nebuvo nė vieno žodžio apie pagalbą šeimai, apie specialisto paramą sutrikusiai mamai susitvarkyti su emocijomis, niekas nepasidomėjo, kaip jaučiasi stresą patyrę vaikai.  Vaikus privalu saugoti. Institucija įgyvendino įstatymo eilutę? O gal tai buvo nuo smurto gelbėjantis  institucinis smurtas?  Gelbėjantis nuo fizinio, bet sukeliantis  emocinį ir psichologinį skausmą? Negi pastarasis menkesnis?—

Vis mažiau  supratimo ir meilės bendram buvime,  atsiranda dar didesnė socialinė  hierarchija. Nelygybė  suskaldo visuomenę.  Visa tai sukelia nerimą. O nerimas, kaip sako specialistai,  yra susijęs su negeromis pasekmėmis, pavyzdžiui,  su trumpesniu gyvenimu, psichine sveikata,  vaikų pasiekimais mokykloje, pasitikėjimu vienas kitu,  nusikaltimų skaičiumi bei išsiderinusiais žmonių tarpusavio santykiais bendruomenėje.

—Vėjas už lango kelia liūdesį, bet kai, važiuodama dviračiu, aš tuos vėjo gūsius įveikiu, jaučiuosi geriau…

Daugiau Lilijos Smalakienės pamąstymų šeštadienio, spalio 27 d. “Vienybėje”.