Ech, tie gyvenimai (Tikros, nepagražintos gyvenimo istorijos)
Albina KRYŽIENĖ drąsą gražiai ir įdomiai parašytus tekstus, eilėraščius skelbti viešai „įgavo“ ne taip ir seniai. Sakytume tuomet, kai įsibėgėjo facebook‘as. Perskaitėme ir mes, „Vienybės“ žurnalistai…ir išspausdinome žinučių, pakalbinome Albiną interviu įvairiomis progomis. Sulaukėme nuoširdžių atgarsių, kad įdomu skaityti pažįstamų žmonių mintis. Albina kelis dešimtmečius gyveno ir dirbo Naujojoje Akmenėje, vienoje pagrindinių teisėsaugos įstaigų – prokuratūroje. Dabar moteris su šeima gyvena Kivylių kaime, yra aktyvi Naujosios Akmenės TAU klausytoja. Laisvu laiku rašo. Paprašėme pasidalinti prisiminimais apie gyvenimą – vaikystę, šeimą, darbą. Siūlome paskaityti ir patiems prisiminti savus gyvenimo kelius ir takelius.
„Vienybės“ komentaras
Praeities akimirkos
Albina KRYŽIENĖ
Gyvenimas – tai tavo paties knygos rašymas. Tik nežinia, ar kas nors knygą perskaitys, ar tik pats žinosi, kas, kada ir kodėl įvyko. Kiekviena diena – tarsi naujas puslapis, kartais margintas džiaugsmo spalvomis, kartais – lengvo liūdesio šešėliais. Mes patys esame savo istorijos autoriai, nors kartais likimas įterpia netikėtų eilučių. Vis dėlto būtent tos neplanuotos akimirkos suteikia prasmingą gylį visam pasakojimui ir norisi jį tęsti.
Svarbiausia – drąsiai versti puslapius, nebijoti ir su širdies šiluma rašyti tai, kas tikra, nes gražiausios istorijos gimsta tada, kai gyvename taip, kaip esame pašaukti – nuoširdžiai, atvirai ir su viltimi.
Galvoti, prisiminti nenustojame ir kai bėgantys metai palieka atspaudus, vaikai seniai suaugę, anūkai kuria savo gyvenimus, tik proanūkių vis dar nesuteikia galimybės pamatyti. Bet kuomet tau gyvenimo kreditas mažėja, kamuoja nemiga, tuomet ir norisi išreikšti jausmus, potyrius, o gal tiesiog aprašyti gyvenimą. Juk kai išaušta gražus spalvotas rytas ar vakaras, tuomet ir nuotaika gera. Norisi eiti, stebėti debesis danguje, praskridusio lėktuvo brydes. Grožį galima rasti visais metų laikais. Jį pamatyti gali visi. Čia niekas neskirsto į vargšus ar turtingus, o ypač gyvenant kaime. Gyvenimo džiaugsmą surandi savo kieme, parke, pavyzdingoje kaimynų sodyboje. Tokia ta mūsų laikina gyvenimo stotelė Kivyliuose, net nežinau ar galiu pavadinti laikina, nes tęsiasi dvidešimt antrus metus.
Išėjus į užtarnautą poilsį pasikeitė gyvenimo ritmas, daugiau laisvo laiko, daugiau išvykų…
Rašinį rasite sausio 16 d. numeryje
Albina Kryžienė namuose ir kelionėje
