Dingusios rožytės
Rugsėjui einant į pabaigą Viešojoje bibliotekoje apdovanoti Lazdynų Pelėdos rašinių konkurso nugalėtojai. Siūlome skaitytojams įdomiausius rašinius mums pažįstamų autorių. Visi kartu pasidžiaukime kūrybingais žmonėmis. Režisierės Andrėjos Stulginskienės kūrinys linksmas, empatiškas, lyg viskas vyktų mūsų krašte, o istorija iš mūsų gyvenimo.
„Vienybės“ komentaras
Andrėja GRIČIUTĖ – STULGINSKIENĖ
Įprastas rytas Lietuvos pakraštyje. Išskirtinumas tik toks, kad šios valdos šeimininkas – seniūnas Albertas – kiekvieną rytą, prieš einant į darbą, vedžioja šuniuką taksiuką Braškę, ir taip apžiūri savo valdas. Seniūno stotas niekuo neypatingas: nedickas, truputėlį su atsikišusiu pilvuku, nerangus, su skrybėlaite bei akinukais. Jei būčiau rašytoja Agata Kristi, galėčiau sulyginti su neprilygstamu detektyviniu personažu Erkiuliu Puaro. Verta paminėti, kad miestelio seniūnas ypač mėgo švarą. Neduok Dieve, jei ant jo nublizginto bato nukrisdavo lašas drėgnos žemės pliurzės – tai reikšdavo tik viena: ta diena jau sugadinta ir nieko gero iš jos negalima tikėtis. Seniūnas savo apžvalgą užbaigdavo miestelio centre, pakeldamas akis į bažnyčios bokštus. Prašalaičiams iš šalies atrodydavo, kad taip šių valdų šeimininkas meldžiasi, nors iš tikrųjų jis tegalvodavo, ką su tais balandžiais daryti – jų buvo pilnas miestelio centras, o padarytos škados negražino miestelio vaizdo.
Šunėkas, bidzendamas šalia savo dvikojo šeimininko, taip pat atkartodavo jo judesius, o jei reikėdavo – įkyriai sulodavo, pritardamas bet kokiam savo bičiulio sprendimui. Miestelio centre yra suolelis. Ant to suolelio kiekvieną rytą, dar neprasidėjus rytinėms mišioms, sėdėdavo trys davatkėlės – kaip tie balandžiai, neužleisdamos savo posto. Šis vaizdas buvo jau įprastas kiekvienam miestelio gyventojui, įskaitant ir seniūną…
Visas Andrėjos rašinys sausio 16 d. numeryje
Nuotraukoje Andrėja