Eidamas keliu žvalgaisi rodyklės

Geriausias pagalbininkas yra tas, kuris ne paguodos žodžius beria, o parodo kelią, kuriuo einant galima toli nueiti. Daug kartų įvairiomis progomis eksponuojamose rankdarbių parodose, kurias rengdavo Naujosios Akmenės miesto ir kaimiškosios seniūnijos žmonių su negalia bendrija, grožėjausi smulkiausiais karoliukais siuvinėtomis riešinėmis, mezginiais. Kol smalsumas nugalėjo – kas rankeles susibado, kad tokį grožį sukurtų?  Tuomet susipažinau su jauna moterimi, kuri paguodos nenori. Jai geriau rodyklė, kuriuo keliu eiti, kad būtų rezultatas.

Malonaus apsiėjimo, ramaus bendravimo, gražių kūrinių meistrė Vilma MIKOLAITYTĖ iš Naujosios Akmenės, jei kuriam mūsų reikėtų pavyzdžio, kaip mylėti gyvenimą ir džiaugtis  darbu, tokia ji ir būtų. Bus dešimt metų kai mergina žmonių su negalia bendrijoje aplinkui save subūrė rankdarbius pamėgusius ar išmokti ko nors naujo norėjusius žmones.  Suskaičiavo Vilma bendrijoje užimtus metus, ir pati nustebo – daug. Laikas greitas bėgti pirmyn.  Vilma nuo kūdikystės turi judėjimo negalią. Visai mažutė susirgo, ir prasidėjo…operacijos, gydytojai, mėnesiai ligoninėse. Kantrybė ir didžiulė viltis, kad viskas bus gerai, kad po trečios, penktos ar dešimtos operacijos galės vaikščioti be ramentų, be įtvarų, tiesiog, kad galės vaikščioti, kėlė ją iš lovos…

Romos Jonikienės rašinys lapkričio 17 d. VIENYBĖJE