Tylos įžadai, kalbėjimo malonumai

Ach, ta lietuvių liaudies išmintis! Kaip liaudis galėjo sugalvoti tokius moderniajam amžiui netinkančius patarimus, kaip: „Tyla – gera  byla“ ir „Ilgas liežuvis burnoje netelpa.“ Ko gero tuomet, kai patarimai paplito, mažai kalbantys žmonės buvo labai gerbiami. Ilgai ir prasmingai kalbėti galėjo tik kunigas. Šais laikais yra tik dvi situacijos, bent man taip atrodo, kai abu patarimai tinka. Viena – gydytojo kabinetas. Čia tyla – gera byla. Ši patirtis ne mano, bet  visų artimųjų, ir dėl jų skundų mes baramės.  Pavyzdžiui, kai pagaliau sulauki registracijos – taip norisi su gydytoju  pasikalbėti. Papasakoti apie skausmus, kai kojas gelia taip, lyg šuo kandžiotų, o rankas maudžia – lyg katė braižytų. Deja, gydytojas neturi kada klausytis, nes už durų laukia dvidešimt kitų puikių pasakotojų… O jam dar reikia sėstis prie kompiuterio ir rašyti receptą, dar paciento kortelę pildyti. Dabar geriausia paduoti tyrimų lapą ir tylėti. Arba mums visiems kartu kreiptis į ministrą, kad pridėtų papildomo laiko, skirto pokalbiui su pacientu, ir tas pridėtinis laikas būtų gerai apmokamas. Patikėkite, pusė negaluojančiųjų pasveiktų. Jei žmogus išsikalbėtų, gydytojui nebereikėtų kartoti tos „užknisančios“ frazės: „Prie šitos diagnozės jums negali skaudėti.“ Bet pacientui skauda ir apie tai jis nori kalbėti.

Būna ir kitokių situacijų, kai tyla tikrai yra gera byla, deja, nutilti sunku.

Daugiau Romos Jonikienės pasvarstymų  lapkričio 17 d. VIENYBĖJE.