Gimtinė ir žmogus neatsiejami (3)

Naujosios Akmenės trečiojo amžiaus universiteto klausytoja, kelis dešimtmečius medikės profesijai atidavusi, Naujojoje Akmenėje  žmonių puikiai pažįstama Ona GEDŽIENĖ pasidalijo nuoširdžiais prisiminimais apie gimtąjį kraštą ir žmones. Turime savo istoriją, kurią lipdome iš mažų trupinėlių – po mintį, po sakinį, po seną nuotrauką.

„Vienybės“ redakcija

Darbas ir daina

Naujojoje Akmenėje, Žalgirio gatvėje, buvo sporto salė, vėliau čia įsikėlė maldos namai. Pamaldos vyko, kol pastatė naują bažnyčią. Pirmas naujos parapijos klebonas buvo A.  Šeškevičius. Kunigauti pradėjęs D. Stulpinas dėjo pastangų, kad pamaldose skambėtų giesmės.  Mane ateiti giedoti kalbino šviesaus atminimo Aldona Uščinienė, prisijungti sutiko Staselė Morkuvienė, reikėjo prikalbinti chorvedę  Julę Draudikienę. Pradėjome repetuoti, giedoti – taip bendru keliu ėjome ne vieną dešimtmetį. Žmonės mus pamėgo, o mums giesmės ir maldos buvo prie širdies.  Ne dieną Naujosios Akmenės gyventoją esame palydėjusios į kelionę amžinybėn. Giedodavome bažnyčioje kartu su choristais. Mes buvome pirmasis sakralinės muzikos kvartetas. Graži buvo mūsų maldų – giesmių kelionė per gyvenimą. Giedojome ir Tytuvėnų bažnyčioje sakralinės muzikos festivalyje. Nuostabus, dvasingas, iškilmingas buvo renginys. Dalyvavome visos keturios: A. Uščinienė, J. Draudikienė, S. Morkuvienė ir aš. Renginį vedė karalius ir karalienė, būtent tokiais rūbais apsirėdę.

1977 metais buvau pakviesta dirbti centrinės ligoninės poliklinikos vyriausia medicinos seserimi…

Visas rašinys gegužės 6 d. numeryje

Ona GEDŽIENĖ

Pabaiga. Pradžia Nr.  32

Nuotraukose: Slaugytojų kolektyvas bei Naujosios Akmenės poliklinikos gydytojų ir slaugytojų kolektyvas