Kiekvienam savas likimas

 

Kad ir kaip laviruosi, bet nuo likimo nepabėgsi. Mūsų gyvenimas – amžinas skubėjimas, Lakstėm jauni, lėkėm dirbdami, lekiam ir pensijos sulaukę. Ir ne visur spėjame. Regis, mūsų kartai – 70 – 80 – mečiams – laikas tempą mažinti, nes daug ką padarėm: išauginom, į mokslus išleidom vaikus, pagal išgales padėjom jiems susikurti buitį, džiaugėmės anūkų sėkmėmis ir pergyvename dėl nepavykusių bandymų. Pasiruošę ir savo gyvenimo paskutiniam etapui, nes gauname perspėjimų – širdis, sąnariai skausmai, rega…

Likom neišsikalbėję

Papasakosiu dvi istorijas, kurias prisiminiau aplankęs senelių iš tėvo ir mamos pusės amžinojo poilsio vietas Kelmės rajone. Panašių gyvenimiškų istorijų Lietuvoje ne viena. Manosios pasibaigė laimingai, nors, įvertinus aplinkybes, galėjo būti ir tragiškos.

Kapų ramumoje prisiminimams ir pamąstymams laiko į valias. Priekaištauju sau, kad  su gyvais taip ir nesuradau laiko išsamiems pokalbiams. Vis per tą negerą įprotį „pasikalbėsim kitą kartą“ daug jų gyvenimo epizodų liko nežinomi. Senoliai pergyveno du pasaulinius karus, kelias santvarkas ir patyrė įvairių išgyvenimų.

Kelmės miesto kapinėse guli mano senelių, gyvenusių nuo Kelmės per šešis kilometrus nutolusiame Vargeniškės kaime, Antano ir Stasės Gajauskų palaikai. Aš buvau vienuoliktokas, kai senelis mirė sulaukęs 93 metų, o babūnė (taip vadinom) anapilin iškeliavo porą metų vėliau. Paminkle iškaltos XIX amžiaus gimimo datos – 1875 metai. Antanas buvo „kietas“, nuo Tytuvėnų kilęs vyras. Jis ir Rusijos caro kariuomenėje tarnavo, užtat ir žemės truputi gavo. Šeimoje išaugo keturios dukros ir du sūnūs – Petras, gimęs 1920 metais ir jo jaunesnis brolis Povilas. Dukros, mano tetos, nutekėjo į gretimus kaimus, o brolių laukė rimtų išbandymų metas. Senelis buvo žinomas kalvis, aplinkiniai jį gerbė ne tik kaip amatininką, bet ir kaip įdomų, daug istorijų žinantį ir savo nuomonę ginantį pašnekovą. Tėvas prisimena prie „kuznės“ (kalvės) būrelius kaimiečių, atvykusių atsiimti metalinių ratlankių mediniams ratams, stebulių, kablių branktams, įvairių metalinių žiedų pakinktams, nagų (kauptukų). Gamino ir pasagas, tad matęs kaustant arklius. Tėvas paatviravo, kad kelti balsą, neatlikti nurodytų darbų bijojo, nes grėsė bausmė. Bet vieno dalyko – kalvystės nepamėgo ir buvo „paskirtas“ prie gyvulių, daržų. Anksti išmoko laikyti plūgą, plakti dalgį ir šienauti, dirbti kitus ūkiškus darbus. Ir Povilo nevertė mokytis kalvio amato, bet jis pats mėgo.

Pasak tėvo, senelis buvo griežtas, bet kaip šiek tiek daugiau pasaulio matęs žmogus suprato mokslo svarbą – kiek ir pavėlavus, jis pats sūnų Petrą  nuvežė į už kelių kilometrų esančią Elvyravos gimnaziją…

Visas rašinys gegužės 6 d. numeryje

Saulius GAJAUSKAS