Gyvenimo puslapiuose – Kruopiai
Vėlų rudens metą prieš akis atsiveria ištuštėjusių laukų platybės… Būtent šį metą prisimename, kad tuštėja ne tik laukai, bet ir mūsų gyvenamojo laiko erdvės. Ne tik aš, bet daugelis kruopiškių pagarbiai prisimename mūsų krašto istorijai ir kultūrai daug nuveikusius žmones – kraštotyrininkus R. Gailiušaitę- Dapšienę, L. Skėrį, I. Valantį, po kruopelytę rinkusius faktus apie negrįžtamai išėjusį laiką ir jo žmones, įvykius. Prisimename poetą, kompozitorių, dailininką S. Juškų, kuris Kruopiams paliko savo tapytų paveikslų kolekciją.
Lietuvos Garbės kraštotyrininkės Romualdos Aleksandros Dapšienės gyvenime Kruopiai buvo lūpose ir širdyje. Kilusi iš Žagarės, Romualda 1954 metais pradėjo dirbti Kruopių vidurinėje mokykloje matematikos mokytoja, paskui keletą metų dirbo direktoriaus pavaduotoja. Ryškiausiai prisimenu ją iš to laikotarpio, kai aštuonetą metų dirbo Kruopių vidurinės mokyklos direktore (1962 – 1970 metais). Turėjau muzikos mokytojos diplomą, bet tuo metu muziką dėstė V. Lunkevičius ir man pamokų neužteko. Direktorė paprašė padirbėti pradinių klasių mokytoja. Mokytojų kolektyvas buvo didelis – daugiau kaip 25. Direktorė R. Dapšienė ir jos pavaduotoja O. Lašaitė-Gedžienė mokykloje įdiegė tais laikais pažangiausią kabinetinę mokymo sistemą. Prisimenu, kiek džiaugsmo buvo, kai atokių kaimų vaikams duris atvėrė bendrabutis. Tie, kurie kartu dirbome, prisimename direktorę R. Dapšienę kaip itin puikią vadovę ir organizatorę. Aptardama stebėtas pamokas, direktorė pirmiausiai mokėdavo pasidžiaugti mokytojo darbo sėkme ir pastangomis ir tik puse lūpų pratardavo apie tai, kas pamokoje galėjo būti tobuliau. Mokyklos direktorė jaunystėje buvo puiki sportininkė, dalyvavusi respublikinėse spartakiadose, gražiai dainavo, šoko tautinius šokius. Visa tai ji stengėsi puoselėti ir Kruopių vidurinėje mokykloje. Kai V. Lunkevičius perėjo dirbti į kultūros namus ir man atiteko muzikos mokytojos pamokų krūvis, lengva buvo dirbti ir organizuoti įvairiausius renginius vaikų gebėjimus ugdančius renginius. Tai truko iki 1970 metų. Tų metų antrojoje pusėje Romualda Dapšienė persikėlė gyventi į Tauragę, ilgus metus išdirbo švietimo skyriuje mokyklų inspektore, vadovavo Švietimo darbuotojų profsąjungos rajono komitetui. Ir dirbdama Tauragėje, ir vėliau, kai išėjo į užtarnautą poilsį, R. Dapšienė dažnai lankydavosi Kruopiuose. Ją domino mūsų krašto praeitis, rezistencinės kovos. Savo namuose Romualdai skyriau atskirą kabinetą ir vasaros mėnesiais jame dirbo, rašydama kraštotyrinius darbus. Taip gimė knygos, skirtos Kruopių kraštui: „Kruopių mokyklai 200 metų“ (2004), didelės apimties knyga „Kruopiai“ (2006), „Trupinėliai Laisvės žiburiui“ (2010). Pastarojoje knygoje atgijo vardai ir faktai apie rezistencinę – kraštotyrinių ekspedicijų metu R. Dapšienė surinko faktų apie 600 žuvusiųjų už Tėvynės laisvę, surado keletą iki tol nežinomų palaidojimo vietų. Ne kas kitas, o garbioji kraštotyrininkė surinko mūsų krašto liaudies dainų skrynią, talkinau jai parašydama kai kurių dainų natas.
Apie kraštotyrininkę Danutė Aleksandra KACHABRIŠVILI antradienio laikraštyje.