Gyvenimo puslapiuose – Kruopiai

Vėlų rudens metą prieš akis atsiveria ištuštėjusių laukų platybės…  Būtent šį  metą prisimename, kad tuštėja ne tik laukai, bet ir mūsų gyvenamojo laiko erdvės.  Ne tik aš, bet daugelis kruopiškių pagarbiai prisimename mūsų krašto istorijai ir kultūrai daug nuveikusius žmones  – kraštotyrininkus R. Gailiušaitę- Dapšienę, L. Skėrį, I. Valantį, po kruopelytę rinkusius faktus apie negrįžtamai išėjusį laiką ir jo žmones, įvykius. Prisimename  poetą, kompozitorių, dailininką S. Juškų, kuris  Kruopiams paliko savo  tapytų paveikslų kolekciją.

Lietuvos Garbės kraštotyrininkės Romualdos Aleksandros  Dapšienės gyvenime Kruopiai buvo lūpose ir širdyje. Kilusi iš Žagarės, Romualda  1954 metais pradėjo dirbti Kruopių vidurinėje mokykloje matematikos mokytoja, paskui keletą metų dirbo direktoriaus pavaduotoja. Ryškiausiai prisimenu ją iš to laikotarpio, kai aštuonetą metų dirbo Kruopių vidurinės mokyklos direktore (1962 – 1970 metais). Turėjau muzikos mokytojos diplomą, bet tuo metu muziką dėstė V. Lunkevičius ir man pamokų neužteko. Direktorė paprašė padirbėti pradinių klasių mokytoja. Mokytojų kolektyvas buvo didelis – daugiau kaip 25.  Direktorė R. Dapšienė ir  jos pavaduotoja O. Lašaitė-Gedžienė  mokykloje įdiegė tais laikais pažangiausią  kabinetinę mokymo sistemą. Prisimenu, kiek džiaugsmo buvo, kai  atokių kaimų vaikams duris atvėrė bendrabutis. Tie, kurie kartu dirbome, prisimename direktorę R. Dapšienę  kaip itin puikią  vadovę ir organizatorę.  Aptardama stebėtas pamokas, direktorė pirmiausiai mokėdavo  pasidžiaugti mokytojo darbo sėkme ir pastangomis ir tik puse lūpų pratardavo apie tai, kas pamokoje galėjo būti tobuliau. Mokyklos direktorė jaunystėje buvo puiki sportininkė, dalyvavusi respublikinėse spartakiadose,  gražiai dainavo, šoko tautinius šokius.  Visa tai ji stengėsi puoselėti ir Kruopių vidurinėje mokykloje. Kai V. Lunkevičius perėjo dirbti į kultūros namus ir man atiteko muzikos mokytojos pamokų krūvis,  lengva buvo dirbti  ir organizuoti įvairiausius renginius vaikų gebėjimus ugdančius renginius. Tai truko iki 1970 metų. Tų metų antrojoje pusėje  Romualda Dapšienė persikėlė gyventi į Tauragę, ilgus metus išdirbo švietimo skyriuje mokyklų inspektore, vadovavo Švietimo darbuotojų profsąjungos rajono komitetui. Ir dirbdama Tauragėje, ir vėliau, kai išėjo į užtarnautą poilsį, R. Dapšienė dažnai lankydavosi Kruopiuose. Ją domino mūsų  krašto praeitis, rezistencinės kovos. Savo namuose Romualdai skyriau atskirą kabinetą ir vasaros mėnesiais jame dirbo, rašydama kraštotyrinius darbus.  Taip gimė knygos, skirtos Kruopių kraštui: „Kruopių mokyklai 200 metų“ (2004), didelės apimties knyga „Kruopiai“ (2006), „Trupinėliai Laisvės žiburiui“ (2010). Pastarojoje knygoje atgijo vardai ir faktai apie rezistencinę – kraštotyrinių ekspedicijų metu R. Dapšienė surinko faktų apie  600 žuvusiųjų už Tėvynės laisvę, surado keletą iki tol nežinomų palaidojimo vietų. Ne kas kitas, o garbioji kraštotyrininkė surinko  mūsų krašto  liaudies dainų skrynią, talkinau jai  parašydama kai kurių  dainų natas.

Apie kraštotyrininkę Danutė Aleksandra KACHABRIŠVILI antradienio laikraštyje.