Iš praeities puslapių
Dideli namai liko nepastatyti…
Gydytojos Danguolės Petravičienės mirties 20 metų sukakčiai
Gydytoją pažino dauguma Naujosios Akmenės miesto gyventojų (pradėjo dirbti 1952 m. sausio 10 d. Buvo ambulatorijos gydytoja, vedėja, ligoninės rentgenologe. Darbą baigė 1992 metais).
Šaltą žiemos dieną ji be galvos apdangalo. Jeigu žvarbus vėjas, kartais užsitraukia gobtuvą.
Iš darbo –tiesiai į knygyną arba į mėsos produktų parduotuvę. Iš knygyno ir parduotuvės – viena rankinė per petį, kitos dvi rankose. Tuometinė knygyno vedėja V. Bružienė žinojo – Danguolė Petravičienė ims visas naujausias knygas. Knyga jos virtuvėje. Knyga miegamajame…
Mėsos parduotuvėje (dažniausiai mėsinėje šalia „kampinės“ parduotuvės) gydytoja stovėdavo eilėje ir nesiyrė į priekį, nors žmonės buvo linkę užleisti vietą priekyje. Gydytoja niekada į parduotuves nesibrovė pro antrąsias duris. Ji tiesiog mėgo pabūti tarp žmonių eilėje. O kai ateidavo eilė pirkti, prajuokindavo, pardavėjos prašydama: „Tos dešros Piratui“, “Tos dešros Leopoldui“. Piratas – Petravičių numylėtas šuo..
Niekada neieškojusi žodžio kišenėje, patogiai jautėsi ir visose situacijose: gyvenime buvo tarsi scenoje, scenoje – tarsi gyvenime. Netikėčiausią scenos valandą sugebėdavo improvizuoti…
Mokėjo eiliuoti, skambinti pianinu. Paskutinį kartą prie pianino sėdo ir bičiuliams paskambino per savo 70-mečio jubiliejų – 1996 metų lapkričio 23-iąją. Po to atsistojo ir nusišypsojo draugams: „Keiksite mane, kad šalta laidoti, kad sunku įšalusioje žemėje iškasti duobę…“
Gyventi buvo likę vos trys mėnesiai.
* * *… Buvo 1993-ieji. Laukiu gydytojos redakcijoje, nes susitarėme pasikalbėti. Atsidaro kabineto durys, gydytoja ant rašomojo stalo nuo peties nuleidžia rankinę. Ištraukia maisto paketėlį. Paskui barkšteli nedidukas buteliukas.
– Kaip mes čia kalbėsimės, gaudydamos orą. Gurkštelsime, gal bus lengviau žodžiui išeiti…Nesu pripratusi prie žurnalistų kamantinėjimo. Nebus lengva iš manęs gauti interviu…
Palengvindamos būsimąjį pokalbį, pradedame prisiminimų įžanga. Gydytoja gyvai pasakoja apie pirmuosius darbo metus Naujojoje Akmenėje.
– Labiausiai manęs laukdavo gimdyvės. Atvažiuodavo jų vyrai su rogėmis arba ratais, sukrisdavome į vežėčias kartu su akušere Aldona Uščiniene ir dardėdavome į vieną ar kitą vienkiemį. Visada avėjome guminius batus, be jų negalėjome išbristi. Žinojome, kad ne visuose namuose rasime pašildyto vandens. Kartais ir dubens rankoms nusiplauti reikėdavo žvalgytis. Jei nebuvo dubens, čiupdavome tuščią kibirą. Dažną kartą, jeigu suspėdavome, iš namų pasiimdavome šilto vandens. Žmonės gyveno sunkiai, bet kaip džiaugėsi kiekvienu į pasaulį atėjusiu kūdikiu!. Mano atmintis išsaugojo tokį gyvenimo atvaizdą: dieną išgyvenai, ji buvo tamsi, o kita bus šviesesnė… Tokiu optimizmu buvo nuspalvintas varganas gyvenimas, -atviravo Danguolė Petravičienė. – O dabar man keista – stojo nepriklausoma Lietuva, o kiek atsirado dejuojančių, kad sunku gyventi. Santvarkų griūtį reikia išgyventi, reikia iškęsti. Žmonės nemoka atstovėti prie sunkumų kalno…
Julijos SEJAVIČIENĖS visas rašinys, o jame paatvirauti epizodai apie namus, kai į pensiją išėjo L. Petravičius, apie meilę gyvūnams, apie svajones tapti architekte ir pastatyti didelius namus, apie požiūrį į daiktus ir į vertybes – kovo 18 dienos „Vienybėje“
Apolinaro Juodpusio nuotrauka