Iš vaikystės atsinešiau tris bažnyčias (1)

Kai rodos civilizuotu save skelbiančiame pasaulyje klesti nužmogėjimas ir liejasi nekaltas kraujas, kai nebėra kas apgintų beginklį ir bejėgį – prie ko prisiglausti? Savaime žvilgsnis ir širdis smelkiasi ten, iš kur atėjome – į tikėjimo ir kultūros paveldą.  Gal paguos pluoštelis viekšniškio žurnalisto ir teisininko Rimanto Žilevičiaus prisiminimų.

Leopoldas Rozga

Viekšniuose, turgaus aikštėje, purienų geltoniu švietė bankelio budinkas. Tiesa, taip jį algojo tik miesčionys, o balta skardos iškaba davė kitą žinią – „Lietuvos banko Mažeikių apskrities Viekšnių smulkaus kredito draugija“. Taigi, tas pats ir ne tas pats. Užsimušk, nerasi žemaitėlio, kuris plonintų liežuvį, riktavodamas aštuonis žodžius. Jam užteko „bankelis“, ir kvit.

Toje geltonoje troboje tilpo kelios įstaigos – kooperatyvo vyresnybė, didžiausia miestelio parduotuvė, na, ir kampinės durys į bankelį, kuriame buhalteriavo mano mamunėlė. Čia traukdavo ne vien miesčionys. Daugiausia sodžionys turėdavo aibę piniginių reikalų – skolindavosi, grąžindavo į pundelius sumuštas ostmarkes ar paprasčiausiai su pontele buhaltere sumesdavo rodą, išbalabatydavo paskutines naujienas.

Viena jų drūčiai pradžiugino mamunėlę.

– Pontele, rugsėjį Dauginiuose šventins bažnytėlę. Pats vyskupas Borisevičius bus. Mes, sodžionys, susiėmę pabudavojom. Nutarėm, jei dabar nepastatysim, tada kumet. Neduok Ponadiev, jei grįš ruskėlis, ne tik budavoti bažnytėlę užgins, bet ir kitas pastatytas gali atimti.

Tokie aikčiojimai ypač sukilo 1943 metų sausį, kai friciukai prakišo prie Stalingrado. Miestelyje keturias dienas kabėjo iki puses nuleistos nacių vėliavos, nesigirdėjo trankių maršų, Horsto Veselio dainų…

Daugiau prisiminimų – balandžio 9 d. numeryje

Rimantas ŽILEVIČIUS