Išdalijo žinias ir saulę…
Geriame rugsėjo šviesą, sklindančią iš dangaus ir iš takelių į mokyklą. O kai prisiminimais pasileidžiame skurdžios, tačiau tokios laimingos vaikystės pėdomis, apkabiname Mokytoją. Jis mums kaip Saulė, apšvietęs knygos, minties, kelio prasmės pasaulius. Kelios cementininkų miesto žmonių kartos gerai prisimena mokytoją Oną Markevičienę, mokyklai ir vaikams išdalinusią savo gyvenimą. Šią rugsėjo 3-iąją Mokytoja paliko šį pasaulį. Tebus šviesi jos amžinybė, nes šviesa buvo jos gyvenimas (baigusi žemės kelią, Mokytoja amžinojo poilsio atgulė gimtajame Kupiškio rajone).
Į mūsų miesto mokyklą Mokytoja atvyko tolimais 1949-aisiais metais. Mokė pradinukus, dėstė geografiją, vėliau – istoriją. 1978 metais jai suteikė Lietuvos nusipelniusios mokytojos garbės vardą. Pamenu, kaip sunkiai sprendėsi suteikimo procedūra. Sovietinė valdžia parengdavo apdovanojimų trafaretą, nurodydama, kokio amžiaus, kokio dėstomo dalyko mokytojas gali būti siūlomas. Be to, svarbus buvo partinis priklausomumas. O. Markevičienė, kurios kandidatūrą pasiūlė Naujosios Akmenės 3-iosios vidurinės mokyklos kolektyvas, buvo jau beveik 50-ies, pakibo klaustukas dėl amžiaus, nes Mokytoja buvo „per sena“… Vis dėlto amžių nusvėrė kiti asmenybės vertinimo balai.
Kai 1958 metais Naujojoje Akmenėje įkūrė Vilniaus technologijos technikumo filialą, jo vadove paskyrė Oną Markevičienė. Ji labai daug energijos ir širdies šilumos atidavė šiai mokymo įstaigai, kad cemento įmonės darbininkai taptų kvalifikuotais savo srities specialistais.
„Vienybės“ skaitytojams siūlau žiupsnelį Onos Markevičienės prisiminimų, kuriais ji pasidalijo, kai Naujosios Akmenės trečiojo amžiaus universitetas rengė knygą „Šviesa pro metų šydą“. Mokytojos prisiminimus užrašė Stanislovas Tamulis, dirbęs dėstytoju Vilniaus technologijos technikumo Naujosios Akmenės filiale.
Atsiminimai apie mokytoja O. Markevičienę žurnalistės Julijos SEJAVIČIENĖS rašinyje trečiadienio „Vienybėje“