Įvykiai ir atgarsiai

Minėdami Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo šimtmetį, be abejonės prisiminsime ir tuos, kurie tą nepriklausomybę – dar vizijos stadijoje, dar trapią ir šviesią kaip viltis – gynė. Taip, čia apie buvusius nepriklausomybės kovų dalyvius savanorius, kurių žygdarbio svarbos šiandien nebesuvokiame. Kitaip ar būtų tiek apleistų laisvės karių amžino poilsio vietų? Juk šiandien prieš imantis bet kokio veiksmo, ilgai ir nuobodžiai svarstoma, o kas man už tai, kokių gausiu atlygių, kompensacijų ar nuolaidų? Neribotos laisvės ir besaikio godumo apakintiems juk svarbiausia, ne ką mes tėvynei duodame, o ką toji tėvynė, nuolat apvagiama, mulkinama, gundoma netikrais pažadais, ką ji duoda mums, o jeigu neduoda net ir „dvigubos“ pilietybės – man tokios tėvynės nereikia!

Suprantama, čia ne apie visus. Dar ne visi gyvenimą matuoja pensijų, pašalpų dydžiais ar vakarėliuose išgerto šampano kibirais. Bet tie, santūrieji, nesiveržia į televizijų studijas, į partijas. Seni ir paliegę tyliai kenčia, jaunesni, norėdami užtikrinti orią tėvų senatvę ir vaikų ateitį, išvažiuoja. Iš pradžių, sako, metams ar dvejiems, paskui ateina apsisprendimas nebegrįžti, nes jau ten ir namai, ir padorus atlyginimas, leidžiantis pačiam išgyventi ir išlaikyti šeimą.

Žurnalistas Leopoldas ROZGA publicistiniais apmąstymais dalijasi lapkričio 8 d. „Vienybėje“