Įžanga į Vasario 16-ąją

Vis   stipriau juntamas Lietuvos nepriklausomybės Akto 100-ųjų metinių dvelksmas. Šią didingą sukaktį kiekviena savaip rengiasi paminėti ir . Kadaise lyg ir įžanga į Vasario 16-ąją buvo 1917 metų rugsėjo 18 – 23 dienomis sušaukta Lietuvių konferencija. Iš 264 pakviestų asmenų į Vilnių karo sąlygomis sugebėjo atvykti 222 lietuviai ar lietuviais save laikantys visuomenininkai. Konferencija išrinko 20 iškilių lietuvių tautos veikėjų į Lietuvos Tarybą, kuri po 5 mėnesių paskelbs Nepriklausomybės atkūrimo Aktą ir pradės valstybės atkūrimo procesus. Konferencijoje dalyvavo J. Basanavičius, poetai Maironis, F. Kirša, dailininkas A. Žmuidzinavičius ir didelis būrys kitų ano meto šviesuolių, savo šalies ir tautos patriotų. Anot vyskupo J. Staugaičio, susirinko „visa, kas buvo Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio“. Vienas iš akyviausių konferencijos rengėjų bei lyderių buvo iš Viekšnių kilęs Vilniaus lietuvių gimnazijos direktorius 35 metų Mykolas Biržiška.

Konferencijos sukaktis iškilmingai šį trečiadienį paminėta Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje, o Vitražo galerijoje atidaryta šiai iškiliai sukakčiai skirta paroda. Minėjimo renginiuose dalyvavo ir grupė mūsų rajono visuomenininkų.

Trumpam atsigręžkime į tuos per šimtmetį nutolusius įvykius. Nors nebuvo televizijų ir radijo, telefono linijų, net atokiausių vietovių gyventojai apie tuos įvykius žinojo, jais domėjosi, rinkosi į mitingus ar kitokius susibūrimus ir kaip saulės užtekėjimo laukė Lietuvos valstybės atkūrimo. Kaizerinės Vokietijos okupacinės valdžios įkurta Akmenės apskritis anuomet buvo vienas iš tolimiausių administracinių regionų. Tačiau nepriklausomybės dvelksmas ir čia buvo stiprus. Ypač aktyviai jį kurstė pažangūs ir patriotiškų nuostatų dvasininkai. Konferencijoje dalyvavo dvasininkas iš Žagarės Vincas Jarulaitis. Anksčiau jis darbavosi Viekšniuose, okupacinės valdžios ištremtas į Vokietiją, iš jos grįžęs darbavosi Žagarėje, o netrukus bus perkeltas į Papilę.

Iš Kuršėnų atvyko dekanas Jonas Navickis, o žemaičių vyskupas P. Karevičius, nepaisydamas okupacinės valdžios trukdymų, aktyviai lankė parapijas ir rugsėjo 17 dieną, konferencijos išvakarėse, lankė Papilės bei Šiaudinės tikinčiuosius, kuriems irgi aiškino, kaip ir kodėl reikia atkurti Lietuvos valstybę. Medemrodės dvaro savininkas V. Zubovas su šeima dar nebuvo grįžę iš Rusijos, dvarą prižiūrėjo 57 metų ekonomas Ignas Petrauskas. Konferencijoje jis atstovavo ne tik Medemrodei, bet ir visam tuometiniam Akmenės valsčiui. Žagarės gyventojai delegatu į konferenciją išrinko 30 metų amžiaus Tartu universiteto studentą Antaną Kvedarą, jis grįžęs sušaukė gyventojus ir dalijosi neblėstančiais įspūdžiais.

Ateityje nelengvai, net tragiškai klostysis konferencijos dalyvių likimai. Jie užsitraukė ypatingą raudonųjų okupantų nemalonę. I. Petrauskas, jau sulaukęs žilos senatvės, 1941 metų birželį ištremtas į Sibiro tolius ir ten žuvo. Dvasininką Joną Navickį tais pačiais 1941 metais nužudys savi – nuo panikos apduję sovietinių okupantų talkininkai. Mykolas Biržiška su šeima ir broliais Vaclovu bei Viktoru bus priverstas palikti Tėvynę, dėl kurios dirbo bei rizikavo anuomet.

Rūstūs išbandymai dar laukė visos Lietuvos. Dar trapią nepriklausomą valstybę netrukus užpuls alkanos ir nuožmios bermontininkų, bolševikinės raudonosios armijos gaujos, lenkų kariuomenė. Dėl to neįvyko Nepriklausomybės paskelbimo šventė, kurią 1918 metų vasarą surengti ragino patys gyventojai, net buvo viešai renkami delegatai į šventės renginius Vilniuje. Gausią delegaciją buvo subūręs Papilės valsčius, iš Viekšnių turėjo dalyvauti 6 delegatai, iš Mažeikių 10 atstovų, o apskritai iš visos tuometinės Akmenės apskrities turėjo vykti 60 delegatų ir 108 svečiai.

Vasario 16-osios kroniką galima būtų užbaigti 1918 metų balandžio 25-ąja, kai Lietuvos Taryba patvirtino trispalvę valstybės vėliavą, kuri ir šiandien plevėsuoja Lietuvoje ir jos piliečių širdyse.

Leopoldas ROZGA

1917 metų Lietuvių konferencijos delegatai Ignas Petrauskas, Vincentas Jarulaitis, Jonas Navickis