Joninės ant Luokavos kalno
Simonas Daukantas, savo raštuose minėdamas birželio gale švęstą šventę rašo: ,,Raštininkai rašo, jog pradėję šventinti birželio gale ir šventinę per 14 dienų. Šiandien palaikus, (liekanas), tos šventės vadina Švento Jono nakčia, kuri visiems yra žinoma; rodos, jog šventino tą šventę minavonei įkūrimo, arba sutvėrimo šio pasaulio, arba visos šeimynos. (…). Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upes ir ežerus praustis bei mazgotis, idant jaunais taptų, ir kas visa atliko, kaip buvo įstatyta, (įvesta, priimta, nustatyta), tas radęs viena valanda didžiai išmintingu ir galėjęs regėti piktus žmones, žavėtininkus ir raganas. Nebuvo kitos linksmesnės šventės, nesgi pagal pasakas, šiandien dar minavojamas, tą rytą saulė tanciavojusi, (šokusi); paskuoją naktį tos šventės degino tuos šėtrus ir linksmindamos per ugnį šokinėjo, it but minėdami, jog nuo šilimos prasidėjo ir šilima gyvuoja. Taip pat ant tos pačios šventės abydas, (skriaudas, nuoskaudas, įžeidimus), savo vienas kitam dovanoję, per tą šventę visi lygūs buvę, kaipogi didžturčiai vargdienius slaugę. Būt kas būdama, (šiaip ar taip, kad ir kas būtų), vienok šiandien yra geistina, idant žinovai Lietuvos kalbos surinktų visus palaikus, dar tebesančius, užvis dainas, šiandien dar daugioj vietoj minavojamas ne tikėjimu, bet įpročiu senovės laimingų praėjusių gadynių.‘‘ (Simonas Daukantas. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Vainikų šventė arba viešės. 138-139p.).
Rinkdamas kraštotyros žinias, tarpe kitų švenčių, žmonių klausdavau ir apie Joninių šventimą. Akmenės krašte seniausia vietą, kur galima atpažinti senųjų vasaros saulėgrįžos apeigų atgarsius padavime, tai atgarsis kadaise kūrentų laužų ant Luokavos kalno: ,,Sklisdavo tokios kalbas, kad ten žalčiai ugnį kūrendavo. Ar tai per Juonines, ar žinot vaikui kaip- čia buvo, čia išgaravo, ką atsimeni, va tai žalčiai ugnį kūrendavo, nu žodžiu tokia paslaptinga vieta yra…
Egidijus JARAMINAS
Visas rašinys birželio 27 d. numeryje
Luokavos kalnas. Sigito Kazlausko nuotrauka. 2022 m.