Kad žinotume ir prisimintume

Kiekvieni metai, kiekvienas ruduo ar pavasaris pažeria ir datų bei sukakčių, kurios brangios ir svarbios valstybei ir daugybei jos gyventojų. Yra atmintinų datų, kurios rečiau prisimenamos, bet ir mažiau žinomos. Šį pavasarį, gegužės mėnesį, sukaks 65 metai, kai Kazachstane, Kengyro lageriuose, įsiliepsnojo kalinių sukilimas, trukęs net 40  dienų ir galop sutraiškytas sovietinės imperijos tankais.

Kengyras netoli Džezkazgano miesto buvo vienas iš daugybės lagerių imperijos  centrų – Steplago ypatingojo lagerio šeštojo poskyrio trečiasis skyrius. Specialusis ir ypatingasis skyrius. Jo kaliniai dirbo akmenų karjeruose, mangano ir vario kasyklose, statė metalurgijos kombinatą, elektrinę. Čia nebuvo tokių speigų, kaip tolimojoje šiaurėje, tačiau kamavo smėlio audros, nepakeliami karščiai, o darbas vario ir mangano kasyklose sparčiai cementavo kalinių plaučius. Ir po Stalino mirties Kengyro lageriuose niekas nepasikeitė, vergija liko kokia buvusi.

Daugiau kaip prieš dešimtį metų vieno iš Kengyro sukilimo  vadovų, Juozo Kondrato, gyvenimo kelią ištyrė Garbės kraštotyrininkas, taip pat iš Kinkių krašto kilęs Ignas Valantis. Jis surado sukilėlių vadovo gimines, išsiaiškino, kad J. Kondratas pateko į 1941 m. birželio 14 tremtinių kontingentą.

Igno Valančio nuotraukos.

Daugiau šeštadienio, kovo 23 d. VIENYBĖJE rašo Leopoldas Rozga.