Kaip svetima vieta tampa namais

Šiandien, po gerų keturiasdešimties metų gyvenimo ir darbo Akmenėje, Dalia BUTIENĖ visiškai tuo neabejodama pasakė frazę: „čia yra mano namai, ir joks kitas kraštas manęs netraukia labiau“. Mokytoją Dalią pažįstu daug metų, ne kartą susitikome renginiuose, parodose, iškilmėse, tačiau ilgesnių pokalbių nebūdavo. Atmintyje likę keli esminiai faktai – apie juos taip pat norėjosi paklausti. Po vieno pokalbio su Akmenės trečiojo amžiaus universiteto rektore V. Stoniene vėl ėmė kirbėti mintis, kaip sekasi gabiai, jautriai, auksines kūrėjos rankas turinčiai moteriai. Mat V. Stonienė, pasakodama apie veiklas, vis minėjo Dalios Butienės pavardę.

Kur, tarp kokių žmonių reikia gyventi, kad jaustumeis laimingu? Gyvenimas toks įdomus veiksmas – niekada nežinosi, kas laukia už posūkio. Taip ir Daliai buvo. Ji – tikra šiaulietė, gimusi, užaugusi ir mokyklą baigusi Šiauliuose. „Mūsų šeima nebuvo pinigų pertekusi, augome penki vaikai, aš vyriausia. Tėvai aiškiai pasakė – geriausiai būtų, jei studijuotum Šiauliuose, ir gyventi yra kur, ir iš vieno katilo maitintis pigiau. Nebuvo iš ko į kitą miestą mokytis mane išleisti. Rinkausi tai, kas patiko,“- pasakojo Dalia. Ji lankė dailės mokyklą, rankomis ir mintimis jautė, kad menai jai malonus užsiėmimas. Tad pasirinko Šiaulių pedagoginį institutą – piešimo, braižybos, darbų specialybę. Mokslus baigė sėkmingai. Reikėjo rinktis darbo vietą.

Dalia apie tokią darbo vietą, kaip Akmenė, tikrai negalvojo. Pasirinko Alytų. „Alytuje manęs laukė, bet taip apkrovė pamokomis, kad jaunai specialistei visko buvo per daug”, – prisiminė. Dairėsi kitos vietos. Anuomet, kaip ir dabar, rajonų vadovai ieškodavo specialistų, mokyklų direktoriai irgi „verbuodavo“ pedagogus. Taigi, K. Pakeltis (a.a.) dažną kartą minimas, kaip jaunų mokytojų verbuotojas į rajoną, žodį tarė ir Daliai. Ji pradėjo mokytojauti Akmenės vidurinėje mokykloje.

Daugiau Roma Jonikienė trečiadienio, gegužės 26 d. VIENYBĖJE.