Kazachija – amžinieji ir laikinieji lietuvių namai

Kazachija su sostine Astana labai toli nuo mūsų netgi šiandien, kai sėdiesi lėktuvan ir skrendi. Tereikia įsivaizduoti, kiek mėnesių lietuvius į ten vežė, kai trėmė…. Senelių ir tėvų kartai anoji šalis labiau buvo žinoma Kazachstano vardu. Kas buvo prieš septynis dešimtmečius, ir kas yra šiandien – didžiulis skirtumas. Kazachija modernėja, sostinė taip išpuoselėta, kad įspūdį  daro daug mačiusiems keliautojams. Nesikeičia tik vienas dalykas – istorinė atmintis ir lietuvių nuoskaudos. Nes šalis ta – mūsų artimųjų tremties ir amžinojo poilsio vieta.

Spalio 26 – ąją susitikome Viešojoje bibliotekoje, apie misiją „Sibiras  – 2018“ papasakoti atvyko du jauni vyrai – mūsų kraštietis, informacinių technologijų specialistas Lukas Klusis ir cirko artistas Juras Pratusevičius.  Konferencijų salėje vykstantys  renginiai  nedažnai sulaukia tokios gausos dalyvių. Buvo minčių, kad ateis būrys buvusių tremtinių, politinių kalinių, bet atėjo ir jų artimųjų, pedagogų, smalsių žmonių, kuriems įdomu viskas, kas rajone vyksta. Nieko  stebėtino, juk 100 tūkstančių lietuvių buvo ištremti į Kazachiją. Šalis turėjo ir tebeturi nepaprastai daug naudingųjų iškasenų, nebuvo darbo jėgos, tad kaliniai ir tremtiniai gerą dešimtmetį vergavo. Didžioji dalis svetimame krašte atgulė amžinai, kiti liko gyventi, kai buvo amnestuoti, patys atkakliausieji sugrįžo Lietuvon.

Daugiau  įspūdžių iš misijos „Sibiras -2018“ užrašė Roma Jonikienė šeštadienio, lapkričio 3 d. „Vienybėje“.