Laikas visagalis. Bet ne jausmams…
Naujoji Akmenė, nors mums ir mielas, bet nedidelis Akmenės rajono miestas, todėl seniau čia gyvenantys žmonės vienas kitą daugiau ar mažiau pažįsta. Juolab, kad daugelį siejo vienijanti darbovietė – AB „Akmenės cementas“. Žmonės dirbti atėjo jauni, čia subrendo kaip asmenybės ir savo profesijos žinovai, sukūrė šeimas, išėjo užtarnauto poilsio.
Dažnai mieste matau vieną senjorų porą. Senamiestyje Nepriklausomybės alėjoje gyvenantys Vladimiras ir Eleonora GORELCEVAI mėgsta pasivaikščiojimus po miestą, kuriame apsigyveno 1968 metais. Eleonora prisimena, kad ji su tėvais iš Mažeikių rajono čia atsikraustė dar 1959 – aisiais. Išvykimas į Šiaulius, kur ji susipažino su sovietinės kariuomenės dalinyje tarnaujančiu rusų tautybės radijo ryšininku Vladimiru, nulėmė tolimesnį merginos gyvenimą. Žinia, meilės sparnų nepakirpsi ir nuo jos niekas neatkalbės, tad lietuvaitė su tarnybą baigusiu kareiviu išvyko Rusijon. Apsistojo Smolensko srities Verchnedneprovsko mieste. Vladimiras prieš tarnybą armijoje savo gimtajame mieste Uzlovaja (Tulos sritis), buvo baigęs prie didžiulės mašinų gamybos įmonės veikusią bazinę technikos mokyklą ir įgijęs elektros prietaisų montuotojo specialybę. Mokykloje susipažino ir su nauja technologija – gamyboje diegti pradedamomis elektroninėmis matavimo sistemomis. Jaunuolis iki karinės tarnybos spėjo padirbėti Voronežo atominės elektrinės statyboje. Verchnedneprovske be didesnių iškilmių buvo užregistruota Vladimiro ir Eleonoros santuoka, neužilgo gimė dukra Andželina. Trestas, kuriame dirbo Vladimiras, statė atomines ir šilumines elektrines, todėl jaunam tėvui, palikus šeimą, teko važinėtis po daugelį buvusios sovietų sąjungos statybų. Neapsikentęs neištesėtų tresto valdžios pažadų jaunai šeimai paskirti butą, V. Gorelcev pasuko Lietuvos link, į Naująją Akmenę, kur gyveno žmonos tėvai, kiti jos giminės…
Visas Sauliaus GAJAUSKO rašinys – sausio 22 d. numeryje